Atradus ir identifikavus ypatingo, nors anksti žuvusio, Laisvės kovų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus, paieškose sukaupus duomenų apie jo gyvenimą ir veiklą, iš nepažinojimo arba riboto žinojimo rūkų iškyla ne tik neeilinės asmenybės portretas. Tai lyg trūkstamoji grandis lietuviškoje Antrojo pasaulinio karo bei okupacijų istorijoje ir pasipriešinimo epopėjoje – kaip šalis gynėsi, organizavosi, kad liktų už laisvę kovojančia šalimi.
Vadinamiems didiesiems manant, kad Lietuva nesvarbi ir neverta savarankiško buvimo, ji pati savo ryžtingų protų ir ištikimų širdžių lygmeny galvojo kitaip ir atkakliai veikė būti.
Pasipriešinimas valstybiškai struktūrizavosi ir paliko nepaprastos reikšmės aktą – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vasario 16-osios deklaraciją. O ligi tol? Sovietams ir jų okupacijai grįžtant, Lietuvos sukilimas tęsėsi naujomis pogrindžio ir miškų karo formomis. Idėjos? Viltys? Asmenys?
Ligi Deklaracijos, kuri pripažinta kovojančios valstybės teisės aktu, ėjo ne stichiškos kovos, kaip kas išmanė, o kūryba būti ir išlikti. Tad valstybiškos krypties darbas mirties akivaizdoje. Agnės Zalanskaitės filmas „Bučiuoju, Juozas“, kurį ką tik teko pamatyti, išryškina tą pusiau legendinį mūsų istoriografijos puslapį.
Pasipriešinimas vokiečių okupacijai ir abiems iš karto – sykiu su sovietine, – tai atskira irgi neišgvildenta tema.
O štai pasirengimas sutikti ir susirėmimas su antrąja sovietų okupacija dabar gauna naujų spalvų ir tikrovės bruožų.
Kaip Juozas Vitkus, tuomet Lietuvoje likęs ir ginklo nesudėjęs aukščiausio rango karininkas, tapo pripažintu ir veikiančiu vadu? Kaip jis matė valstybinį tęstinumą, grįsdamas kovotojų veiklą Nepriklausomos Lietuvos karo statutais? Kaip skelbė ir įpareigojo kovotojus vengti keršto ir žiaurybių net išdavikams, ta linkme daręs įtaką ir savo mokiniui Adolfąui Ramanauskui-Vanagui, – visa byloja apie valstybinę savimonę ir misijos atsakomybę.
Iš J. Vitkaus ideologijos kyla, nors jam žuvus, ir 1949 m. Vasario 16 deklaracijos principai, o pats Kazimieraitis, telkęs pasipriešinimą jau Pirmojoje Respublikoje gimusių organizacijų pagrindu – tai šauliai, skautai, ateitininkai, jaunųjų ūkininkų ir Šv. Kazimiero draugijos skyriai, tad ir kazimierietės ir kazimieraičiai – vėlgi sieja laikotarpius, epochas.
Istorikai, turite darbo.
