Mažos vištų galvos, daug proto ten tilpti negali, bet neapykantos ir agresijos netrūksta. Tamsoje bejėgės, lapę pamačiusios, ar pajutusios, kaip tas žvėris jas apsnūdusias renka lyg uogas nuo krūmo iš baimės sustingsta, o kai pavojaus nėra, nubunda gamtos galvon įdėta neapykanta. Na, ir prasideda tvarte kudakavimas, plunksnos tik lekia, pūkai skraido ore.
Jei Onutė ar Pranutė maiše nešasi dvi raibes ir vieną juodų plunksnų gražuolę, augusias skirtinguose tvartuose, nešasi ir būsimą mūšį. Nes kartais gamta įsako savo tvariniams daryti keistus dalykus. Raibės vištidėje būtinai užpuls juodę, kai tik bus paleistos iš maišo. Juodės protas įsakys paklusti. Nes motulė gamta kartais reikalauja, kad vienas gyvis užkapotų kitą. Taip jau reikia. O kam ir kodėl reikia, kas ten gali žinoti.
Kažkada Molio Motiejus iš Kūlupėnų kaimo ieškojo tobulos moters. Keliavo po visą žemę, dairėsi, kuri čia galėtų būti išrinktoji. Ta, kuri iš tolo atrodė tobulų tobuliausia, kai jis iš arčiau ją apžiūrėdavo, pastebėdavo kokį nors apgamėlį, randelį, plaukų sruogą nesiderinančią su kitais plaukais ir kitokių netobulumų. Meilė atvėsdavo ir vėl tekdavo keliauti po šalį, ieškoti tinkamos nuotakos. Jį lydėjo apviltų nuotakų raudos, jų giminaičių neapykanta, sąžinės graužimas dėl sugriautų gyvenimų. Tačiau palikuonių, niekada nemačiusių tėvo, liko.
Bet šis pasakojimas ne apie vyruką nesuradusį mylimosios ir velnio nuneštą pragaran, o apie instrukcijas arkliui ir vežimui. Dabar kiti laikai. Kiti Molio Motiejai. Sąžinė jų negraužia, suvokimas, kad griauna gyvenimus, neaplanko. Supratimas, kas gera ir bloga iškreiptas. Įsikimba į kažkieno pamėtėtą nuostatą ir aklai jos laikosi. Griauna pagrindą po kojomis, bet laikosi. Tiesa, kai kurie jų paliko ramybėje damas, meilė jiems nerūpi, persikraustė į verslą, net į menkas kontorėles.
Kartais, atrodo, kad viskas įsukta į sistemą, kurioje svarbu darbus dirbti ir visai nesvarbu su nauda, ar be naudos. Kiekvienoje įstaigoje reikia širšėlyno, kad nuolatinis dūzgimas protą išsausintų ir laiko domėtis, kas rašoma, o kas minty nebeliktų. Bet vežimą traukia ne širšės, o arklys. Lyg ir reikėtų širšes išvyti į pievas, bet vejamas arklys. Tada ateina pamąstymai, kaip būtų gerai, jei būtų taip, kaip nebūna ir būti negali. Gal kontora suklestėtų, jei arklys jaustųsi laimingas, kad leidome traukti vežimą ir nenorėtų nei šieno, nei žolės, nei avižų.
– Reikia daugiau konkursų – žiūrėk ir rasime tokį, – trina rankas tobulybės ieškoti nusiteikęs Molio Motiejaus palikuonis. – Reikia įstatymo, kuris nurodytų reikalavimus arkliui: arklys privalo neėsti, nemiegoti, gyventi be pašiūrės, auginti kumeliukus taip, kaip pats gyvena, – teigia gudrus patarėjas. – Neberandame arklio, sprunka nuo širšių. Reikia stiprinti širšyną. Be arklio nevažiuoja vežimas? Gal trūksta įsakymo vežimui, kad be arklio važiuotų? – svarsto raiboji vištelė, kuri dar vedėja buvo vadinama.
– Būtina širšyno reforma. Padarykime ant kabinetų naujus užrašus, kuo ilgesnius. Kol skaitys tą užrašą, kol jį įrašys socialiniuose tinkluose, širšės arklį paliks ramybėje, – išmintį rodo novatorius. – Kam reikalingas užrašas ant durų?– svarsto marketingo vadybininkas. – Tam, kad klientas žinotų, kurias duris atverti, bet nė šioks nė toks užrašas – ne klientams perkrimsti. – Radau išeitį, – džiūgavo Molio Motiejaus proanūkio dukterėčia Miglė Naivutė, – Va, aiškiai parašyta – „dvi vištelės, dvi vištelės į malūną vežė“. Kam reikia arklio, jei vežti gali vištelės. Sukursime konkurso nuostatus, kad arkliui būtinos plunksnos. Vištelės dalyvaus konkurse ir komisijoje. Viskas turi būti skaidru, todėl vištelės nusišalins, svarstant jų pačių tinkamumą, bet vertins savo konkurentus asilą ir ponį…
–Ar kas nesuabejos, kad viskas labai skaidru? – sunerimo juristas Teisutis. – To, kuris turėtų abejoti, visi šeimos nariai vis laimi tokius konkursus. O varnos kranksėjimo padori visuomenė nesiklauso. – O jei vištelės nepaveš vežimo? – Parašysime instrukciją vežimui, kad privalo važiuoti. Žmogus taip pat gamtos vaikas, pasiduoda proto krečiamiems pokštams. Bet viskas vyksta su dingstimi. Jis gina elito, ar tam tikro sluoksnio grynumą, gina tą tvarką, kuri jam palanki, ar įprasta, prisiima teisėjo vaidmenį, kurio prisiimti niekas neprašė, grūda į stereotipų dėžutes, tai, kas ten netelpa arba atsisakęs žmogiškosios sąmonės paleidžia pasiganyti pavydą, agresiją, kad pajustų beprasmės galios malonumą. Visų mūsų motulė gamta. Vištos yra vištos. Jei vieną apėmė agresija, ji būtinai prisišaukia talkos, nes taip gamtos surėdyta. Būna, kad ir raibės puola savo bendražyges be jokios įžangos, nesugalvojusios dingsties.
