„Nė vienas pasaulio miestas negali pasiūlyti tokios gamtos, tokios vienatvės ir atskirties vos trisdešimt minučių nuo oro uosto“, – apie Vilnių sako Tadas Černiauskas. Buvę miesto žmonės – modelis ir buvusi vestuvių planuotoja Viktorija Prokofjeva ir menininkas, buvęs architektas – šiandien atostogas Niujorke visam laikui iškeitė į gyvenimą atostogų režimu kaime tarp Nemenčinės ir Pabradės. LRT.lt laidoje „Kaime savo noru“ sutuoktiniai dalijasi savo gyvenimo kaime nuotrupomis ir motyvais.
Anksčiau porą supo žmonės, didmiesčių šurmulys ir kasdienis lėkimas. Šiandien V. Prokofjevos ir T. Černiausko namą iš vienos pusės supa tvenkinys, o iš kitos upė – ir jiems to užtenka.
„Natūralu, kad važinėdamas po pasaulį pritrūksti ramybės. Aš visada norėjau gyventi kaime. Pagyvenau Vilniuje ir man pakako, ypač atsiradus vaikams“, – sako V. Prokofjeva.
Tačiau atvirkščiai nei žmona, architektas niekuomet nesvajojo gyventi kaime, tik iš šono stebėjo sutuoktinės užsidegimą greičiau sprukti iš miesto.
„Aš niekada nebuvau kaime, niekada jame negyvenau ir visada buvau miesto žmogus. Niujorkas ir kiti didmiesčiai yra mano romantika. Tačiau pradėjęs daug keliauti, pradėjau lyginti Vilnių ir kitus didmiesčius – didžiausias Vilniaus privalumas yra išvažiavimas iš Vilniaus. Nė vienas pasaulio miestas negali pasiūlyti tokios gamtos, tokios vienatvės ir atskirties vos trisdešimt minučių nuo oro uosto. Kai tai supratau, pajutau didžiulę meilę Vilniui ir mūsų vienkiemiui“, – įžvalgomis dalijasi menininkas.
T. Černiauskas pabrėžia, kad vaikai, augdami kaime, patiria visišką laisvę, o jie – laimę, turėdami galimybę juos auginti nesibaimindami judrių gatvių, šviesoforų, asfalto ar kitų miesto atributų.
„Kai esi mieste, visada turi prižiūrėti, kur vaikas žengia žingsnį, kad neišbėgtų į gatvę, kad kažkas neatsitiktų. Jei vaiką išleidi į kiemą, jis turi būti rakinamas – atsiranda daug fobijų. Kaime vaikai patiria laisvę. Čia tiek daug dopamino, tiek daug veiklos“, – sako T. Černiauskas.
V. Prokofjeva antrina sakydama, kad negalėtų sugalvoti geresnės vietos, kurioje norėtų puoselėti šeimą ir auginti vaikus.
„Geresnės vietos vaikams augti šioje Žemėje nėra. Žinoma, pirmiausia vaikams reikia būti su tėvais, tačiau tokia aplinka jiems yra tobula“, – teigia V. Prokofjeva.
Menininkas pripažįsta, kad savo kūrybinėje kasdienybėje gamta jį ne tik veikia, bet ir įkvepia.
„Savo projektuose taip pat matau gamtos ir Lietuvos atspindį. Atsirado meilė tėvynei, kuri buvo gamtoje, sodybose, tradicijose ir estetikoje. Aš noriu kalbėti tomis temomis, jos man yra svarbios ir tapo mano įkvėpimo šaltiniu“, – tikina menininkas.
V. Prokofjeva pabrėžia, kad kaimas jų šeimą sujungė dar kartą, jie – viena komanda.
„Mieste man trūko bendrystės. Grįžti po darbo, kažkas nubėgo pasportuoti, kažkas į parduotuvę užėjo, mes neturėjome ką veikti. Čia smagiau, mes judame, dirbame kartu, mūsų vaikai taip pat yra komandos dalis“, – prideda V. Prokofjeva.
Parengė Emilija Balcerytė
Viso pokalbio klausykite čia:
