Nors knygutėje yra daug autobiografinių duomenų, ją labiau tiktų pavadinti Vydūno asmenybės raidos, jos laisvėjimo iš gyvenimo prietemos, apžvalga.
Vydūnas joje atskleidžia savo vidinius vyksmus, savo visą gyvenimą trukusį šviesėjimo ir laisvėjimo kelią.
Vydūno pavyzdys kiekvieną siekiantį save pažinti ir augti kviečia savo viduje kilti į slėpiningąjį esmiškumą.
Rašydamas šią knygą Vydūnas ir išsako viltį, kad skaitydamas tai ne vienas bus raginamas aukštyn pažvelgti.
Skyrelyje „Vidinės patirtys“ Vydūnas rašo: „Pradėjau numanyti visą kalėjimą ne kaip savo būklę ir ne kaip mūrinį pastatą, o kaip visokių žmonių gyvumo sambūrį.
Buvo kartais, tarsi jį visą patirčiau, viską regėčiau ir girdėčiau, kažkaip patekęs į jų gyvumo vidų. Vis dėlto maniau pagaunąs visa savo juslėmis.
Buvo man kartais lyg girdėčiau, kaip vieni ar kiti sau tyliai ir ramiai, kiti giliai alsuodami miega, vėl kaip vienas kitam kažką į ausį pašnibžda, kitas sau ūžia dėl savo lemties, dar kitas gulėdamas dejuoja, kitas knarkia, kažkas kartkarčiais garsiai sukeikia, o kai kas kartoja maldos žodžius.
Ypačiai iš apačios, kur moteros kalėjo, su dūsavimais tyliai kilo graudžios maldelės.
Atrodė, lyg aš su visu tų žmonių gyvumu būčiau sutapęs su jų nelabumu, jų atgailavimu, jų nusilenkimu ir su jų pažadais.
Maniau, aš visam tam budrėju, kaip auštančioji šviesa rytmetyje pagauna viso pasaulio turinį.
Ir visa tai numaniau nuostabioje tyloje.
Tada lyg iš kažkur grįždamas per visa tai, kas mano sužinota, girdėjau, kaip tyliai, visai tyliai nešėsi žingsniai.
Užvaizda žengė ilguoju prieangiu, sustojo ties mano vieta, pažvelgė pro vilkelį ir žengė tolyn. O aš vis likaus visame čia klausančioji ausis.
Netrukus kartais ir akys atsivėrė. Tamsa aplink mane pradėjo gyvėti. Ir iš jos kilo link manęs tai vienas, tai kitas žmoniškas šešėlis.
Jų veidai aiškiai skelbė visokius nusidėjimus. Kartais atrodė, kad aš tokių žmonių viso būrio apsuptas.
O per visas dienas kalėjime buvau dar vos vieną kitą matęs“.
„Didesniu ar mažesniu mastu taip atsitinka kiekvieno žmogaus gyvenime ir netgi ne vieną kartą.
Tai kiekvienam iš mūsų gera proga žvelgti į esmiškumą, atsigręžti į save ir vidines patirtis. Gilus pasinėrimas į savęs pažinimą laisvina žmogų iš esmės.
Kad ir kaip prieštaringai atrodytų knygos pavadinimas: „KALĖJIMAS – LAISVĖJIMAS“ – Vydūnas iš tiesų patyrė vidinį laisvėjimą, kuris įmanomas ir reikalingas visiems.
„Mano manymas kilo aukštyn iki gyvenimo prasmės, iki jo slėpinių, – skaitome Vydūno mintis, – pasistengdamas juos atidengti.
Tokiu būdu vis daugiau atsigavau ir tuo laisvėjau.”
Atidžiai sekdami Vydūno minčių vingius, matysime kaip jam sekėsi laisvėti nuo, atrodo, pagrįsto pykčio tardytojams ar kitiems kalintojams, bei kitokių laisvę varžančių vidinių prieraišumų.
„O dabar visai aišku pasidarė, – rašo Vydūnas, – kad aš dar esu tame dvasiniame lygyje, kuriame ir pyktis gali labai sukilti.”
Savęs pažinimas, nors ir kaip toli atrodo pažengęs, niekada nesibaigia“, – teigia etnologas Aleksandras Žarskus.
