Kam teko praėjusią savaitę važiuoti ar eiti Muziejaus gatve, pastebėjo atsivėrusią dykynę priešais Žemaičių „Alkos“ muziejų. Čia nukirsta eglių siena, kuri iš vakarų pusės dešimtis metų savotiškai dengė muziejaus pastatą. Telšiškiai buvo pripratę prie tokios aplinkos, todėl atsivėręs prieš akis naujas vaizdas daugelį tiesiog šokiravo.
Augustinas Jonušas
Socialiniuose tinkluose pasirodė nuotraukos su nukirstais medžiais ir pasipylė daugybė komentarų. Vieni smerkė ir piktinosi žaliaskarių sienos sunaikinimu. Sakė, kad tos eglės niekam nekliudė, galėjo dar stovėti ir stovėti, nes švarino užterštą miesto orą. O kita komentuotojų grupė džiaugėsi, kad visiškai atsivėrė muziejaus pastatas, kurį pirma užgožė aukštų eglių siena. Ir vieni, ir kiti savaip teisūs. Bet, sunaikinant medžius, ar nebuvo pasielgta neapgalvotai? O gal buvo galima padaryti kitaip – ligotas egles išretinti, o sveikas kuriam laikui palikti, į tarpus pasodinant jaunų medelių.
Deja, kaip mūsuose įprasta, pasielgta neatsižvelgus į visuomenės nuomonę.
Bandžiau išsiaiškinti šią medžių iškirtimo istoriją. Egles nukirto speciali Telšių butų ūkio brigada. Šios savivaldybės įstaigos direktorius Adomas Domarkas paaiškino, kad iš „Alkos“ muziejaus gavo užsakymą „atlikti medžių kirtimo darbus“. Kadangi buvo pateikti reikalingi leidimai, užsakymą įvykdė. Pasiskambinau muziejaus direktorei Evai Stonkevičienei. Ji patvirtino, kad tikrai kreipėsi į Telšių butų ūkį dėl atitinkamų darbų atlikimo muziejaus teritorijoje. Kol kas aplinkos sutvarkymo projekto neturi ir lėšų tam nėra skirta. Tačiau eglių pašalinimo nuo atšlaitės išlaidas nusprendė prijungti prie dabar vykdomo muziejaus modernizavimo projekto.
Mano galva, prie muziejaus atvertose atšlaitėse galėtų atsirasti ir gėlynai. Juk Telšiai save tituluoja „Bijūnų miestu“, tad tegu parodo iniciatoriai, kad nenuleido rankų. Apibendrinant reikia pastebėti, kad dėl miesto žalumos naikinimo telšiškiai jau turi nemažai skaudžių pamokų. Dešimtys senosios kartos miestelėnų sodintų ir puoselėtų vertingų medžių išnaikinta Turgaus aikštėje statant Maximą, centre įrengiant automobilių stovėjimo aikštelę, rekonstruojant Respublikos gatvę ir kitur. Atkakliai kovojant miesto patriotams, pasisekė išgelbėti myriop pasmerktus Vydūno kaštonus prie Katedros, sustabdyti nesąmoningą statybą prie Žemaitės gimnazijos. Bet miesto žaliojo rūbo naikintojai nesnaudžia. Dabar kėsinamasi į labai jautrią Vilniaus kalnelio aplinką, brandinamos vizijos dėl Zakso kalno apstatymo ir t.t. Kurpiami nauji projektai, nes privačiai projektavimo „Katedrai“ reikia užsakymų. Todėl turime būti budrūs. Antraip mieste liks „vėinė mūraa kap Telšiūs“.
Atsakymas laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“ į pateiktą klausimą „Dėl medžių kirtimo prie Žemaičių muziejaus „Alka“
Atsakymą į Redakcijos klausimą parengė Žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės komunikacijos specialistė Donata Kazlauskienė.
„Žemaičių muziejus „Alka“ šiuo metu įgyvendina ES investicinį projektą, pagal kurį atliekamas kapitalinis remontas ir bus atnaujintos ekspozicijos pagrindiniame Žemaičių muziejaus „Alka“ pastate. Baigus statybos darbus, kreipsimės į aplinkos tvarkymo specialistus, bus parengta būsimų naujų želdynų apsaugos tvarkymo ir atkūrimo strategija muziejaus teritorijoje. Nupjautus medžius panaudosime tikslingai – mediena bus panaudota Žemaičių kaimo muziejaus mediniams objektams atnaujinti.
Žemaičių muziejus „Alka“ skatina naujų lietuviško klimato sąlygomis augančių tradicinių augalų atsodinimą, medelių sodinukais pildomas Žemaičių kaimo muziejaus sodas. Pažymėtina ir tai, kad teritorijai apželdinti aplink Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatą Muziejaus gatvėje prioritetas bus skiriamas ne invaziniams, o tradiciniams šalies kultūrą atspindintiems augalams.
Kodėl buvo nukirstos eglės Muziejaus gatvėje? Pasikonsultavus su specialistais ir atlikus išsamią landšafto analizę, pamatėme, kad atkalnėje iš Muziejaus gatvės pusės stovinčių 12 senų eglių šakos buvo išretėjusios, susipynusios vienos su kitomis, šaknys – paviršinės, kėlė pavojų praeiviams, muziejaus lankytojams ir transporto priemonėms automobilių aikštelėje, medžiai užstojo saulę, pastato sienos „žaliuodavo“, sulaikė drėgmę, dėl ko kilo grėsmė atsirasti pelėsiui ir pakenkti muziejuje saugomiems eksponatams. Pažymėtina ir tai, jog šis eglynas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl, norint atlikti medžių šalinimo darbus, nebuvo prievolės išpildyti visų reikalavimų, būtinų įgyvendinant kultūros paveldo apsaugos procesus.
Miesto želdinių klausimai Lietuvoje – itin jautrūs ir aktualūs. Formuojant želdynus muziejaus teritorijoje, reikalingas holistinis, visa apimantis požiūris, ne tik formali pozicija, todėl į kertamų medžių likimą su muziejininkais pažvelgėme atsakingai: nuodugniai išanalizavome istorinę medžių kilmę, dėl susiklosčiusios padėties buvo kreiptasi į LR Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo departamento (KPD) Telšių-Tauragės teritorinį skyrių, Telšių rajono savivaldybės Statybos ir urbanistikos skyriaus Aplinkos ir civilinės saugos poskyrį, Kultūros ir meno tarybą, Telšių miesto seniūniją ir kitus atsakingus asmenis“, – esamą situaciją apžvelgė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė ir informavo, kad, atsižvelgus į specialistų ir visų suinteresuotų asmenų pastabas, atkuriamoji želdinių vertė kompensuota, nes aplinkos apsauga yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga.
Istorinė eglių reikšmė išanalizuota peržvelgus Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose turimas nuotraukas. Dešimtmečiais kitusią situaciją pristatė Žemaičių muziejaus „Alka“ l. e. p. Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus vedėjas Raimondas Petrikas: „Intensyvesnis muziejaus teritorijos apsodinimas prasidėjo XX a. 5-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Tikėtina, kad apgalvoto ir planingai parengto muziejaus teritorijos apsodinimo projekto neturėta. Manytina, kad sovietmečiu muziejaus teritorija buvo apsodinta medžiais, siekiant paslėpti tautinį, Žemaitijos krašto identitetą formuojantį ir istorinę atmintį saugantį simbolį. Tai buvo vienas primityvesnių būdų uždengti muziejaus pastatą. Iš pradžių buvo sodinamos eglės ir kitokie medžiai, apželdinama gyvatvore. Po kurio laiko augalus pradėta naikinti: vienus iškirto, kitus – persodino. Neretai darbai vykdavo sovietmetyje privalomų talkų metu. Eglėmis anksčiausiai apsodinti laiptai link muziejaus pastato. XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje jos jau buvo gerokai ūgtelėjusios. Dėl keliamo pavojaus muziejaus lankytojams, praeiviams, per tankaus susodinimo ir užgožto kelio link muziejaus šios eglės išpjautos. Nors pavienių medžių būta ir anksčiau, apie 1964 m. iš Muziejaus gatvės pusės, ant šlaito, priešais muziejaus pastatą keliomis eilėmis buvo užsodintos eglės, kurios per porą dešimtmečių užgožė jo fasadą. XXI a. 2-ajame dešimtmetyje dalis minėtų eglių bei kitų medžių, augusių arčiausiai muziejaus pastato, dėl keliamo pavojaus žmonėms, buvo nupjautos“.
Telšių miesto ir visos Žemaitijos krašto kultūros židinys – konstruktyvizmo stiliaus Žemaičių muziejaus „Alka“ pastatas, kurio architektas Steponas Stulginskis, – atsivėrė. Svarbus modernistinės architektūros paminklas ir vienas gryniausių tarpukario funkcionalizmo pastatų ant Žaliosios kalvos po kapitalinio remonto netrukus atvers duris ir kvies pažinčiai su didinga Žemaičių krašto praeitimi.
