Vasario 16-oji išskirtinė data, liudijanti mūsų valią būti laisva tauta. 2017-aisiais, kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve, prof. europarlamentarui Liudui Mažyliui pavyko rasti Nepriklausomybės akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. O ką mums primena vasario 16-oji šiandien?
Vokietijos diplomatiniame archyve
Daugelį metų Lietuvą liūdino žinia, neva Nepriklausomybės aktas yra negrįžtamai dingęs. Jo suradimas, po 99 metų Vokietijos diplomatiniame archyve rodo, kad mūsų tautos laisvės troškimas yra tikras, jis niekur nebuvo dingęs. Pasak europarlamentaro, prof. Liudo Mažylio, jau daugiau nei 100 metų vasario 16-oji minima, kaip svarbiausioji data modernios Lietuvos valstybės istorijoje. 1918 metų vasario 16 dieną 20 Lietuvos Tarybos narių sutarė ir sudėjo parašus svarbiausiame pamatiniame dokumente – nutarime dėl Laisvos ir nepriklausomos, demokratiniais pagrindais tvarkomos Lietuvos valstybės. Vasario 16-osios nutarimas tapo atskaitos tašku nuolatiniam darbui ir pastangoms kurti valstybę ir kovoti dėl jos. Šiandien valstybė gali didžiuotis pilnutine demokratija, laisve ir nepriklausomybe, – neabejoju, kad tokie ir buvo Vasario 16-osios Akto kūrėjų siekiai. Valstybę reikėjo ginti ir apginti tada, o šiandieninė situacija, Rusijos agresyvus karas prieš Ukrainą tik paliudija, kad geopolitinės grėsmės niekur nėra pasitraukę. Esame Europos Sąjungos, NATO nariai, į Lietuvos balsą įsiklausoma, – tą galiu paliudyti kaip Europos Parlamento narys, bendraudamas su kolegomis, išrinktais kitose valstybėse.
– Esate tas žmogus, kuris surado dingusį Valstybingumo dokumentą, kodėl jo ieškojote ir kokią reikšmę vasario 16- turi šiandien?
Vasario 16-ąją minime savo laisvę mūsų miestuose ir pasaulyje. Lietuvos Taryboje buvo anuomet 20 narių. Signatarai skatino radikalias diskusijas dėl būsimos mūsų šalies laisvės, orumo, tapatybės, o to rezultatas – mūsų Vasario 16-osios aktas, kuris šimtui metų, o gal dar ir daugiau tapo valstybės kelrodžiu, pagrindiniu mūsų valstybės politiniu dokumentu. Jau greit sukaks 6 metai nuo tos dienos, kai Berlyne pavyko surasti Vasario 16-osios Akto originalą. Neįmanoma pamiršti, kokį visuotinį džiaugsmą tai sukėlė. Šiame svarbiame dokumente yra užkoduotos idėjos – laisvė, orus tautos būvis, nepriklausomybė, demokratija – niekada niekur nebuvo dingę iš tautos savivokos. Tai buvo svarbu, ir tada, ir dabar. Vasario 16-osios akto signatarai turėjo Nepriklausomos Lietuvos viziją, dar tuomet, kai faktiškai Lietuvos dar nebuvo. Toji vizija mumsvisiems tiko, ji tiks ir daugeliui kartų po mūsų. Vizijai įkūnyti prireikė labai didelių pastangų, jų reikia ir dabar, kiekvieną dieną.
– Lietuvos nepriklausomybės aktas nebūtų pasirašytas be iškilios to meto asmenybės Antano Smetonos (1874-1944), kuriam neretai „klijuojama“ diktatoriaus etiketė. Profesoriaus pasiteiravome, ar nepriklausomybės kovos įmanomos demokratinėje sistemoje, o gal joms reikia diktatūros?
– Nesutinku Antanui Smetonai „klijuoti“ etiketės, bandant vadinti jį „diktatoriumi“. Jo asmenybė daugialypė, jo nuopelnai Lietuvos valstybės raidai neabejotini. Jis, o ne kas kitas, buvo Lietuvos Tarybos pirmininkas 1917-1920 metais, svarbi jo bekompromisinė laikysena dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai, galima ir daugiau jo nuopelnų vardinti. Juk yra priežodis „gyvenom prie Smetonos“, ir jis reikšdavo, kad buvo geri laikai. Taip, keliolika jo valdymo metų po 1926-ųjų tikrai nevadintini tobulu demokratijos puoselėjimu. Bet neturime teisės ir nureikšminti to, kas buvo pasiekta.
– Klaipėdos raj., Balsėnų kaime gimęs signataras Jurgis Šaulys, kokia jo reikšmė Nepriklausomos Lietuvos kontekste? Ką byloja jo asmenybė, rašysena?
– Signataras Jurgis Šaulys – tikrai neeilinė asmenybė, neabejotinai vienas autoritetingiausių bei įtakingiausių Lietuvos Tarybos narių, vėliau – vienas iš Lietuvos diplomatijos ugdytojų. Kaip ir kitų Signatarų, jo nuopelnai daugialypiai, apie tai liudija ir Jurgio Šaulio archyvas, šiuo metu saugomas Pensilvanijos universitete. Pasitelkus rašysenos ekspertus, pavyko įrodyti, kad būtent daktaro Jurgio Šaulio ranka ir buvo surašytas pagrindinis mūsų valstybės dokumentas. Nieko nuostabaus: tuo metu jis buvo ir Lietuvos Tarybos sekretorius, o techninio personalo Lietuvos Taryba 1918-ųjų vasarį dar beveik neturėjo, tik pasišventusius savanorius. O to meto J. Šaulio įžvalgos tikrai išskirtinės, jo anuometinis straipsnis „Lietuvos aide“ – lyg priesakas, tinkamas ir mūsų kartai: valstybės vizija svarbu, bet po to laukia nuolatinis darbas, kuris niekada nesibaigia.
– Kas šiandien formuoja Lietuvos veidą, ar turime patriotų?
–Vasario 16-osios Akto Signatarų autografų paroda keliauja po Lietuvą. Didžiuojuosi, kad pavyko surinkti 17 autentiškų autografų, liūdžiu, kad dar trijų mano kolekcijoje trūksta. Tų parašų eksponavimas leidžia mums suvokti tų asmenybių išskirtinumą bei Lietuvai, jos raidai svarbius darbus. Jog Lietuva, jaunoji mūsų karta yra patriotiška – asmeniškai įsitikinu kaskart, kai susitinku su bendruomenėmis, mokyklose, bibliotekose. Dėmesys istorijai ir šiandienai, Lietuvos vietai Europoje ir pasaulyje – išskirtinis. Lietuva pasaulyje yra atpažįstama, ir tai džiugina.
–Ko palinkėtumėte Vasario 16-osios proga?
–Prisiminkime istoriją, jos pamokas ir puoselėkime esmines vertybes laisvę, orų tautos būvį, nepriklausomybę, demokratiją. Linkiu vienybės ir susitelkimo, ir oriai bei džiugiai atšvęsti Vasario 16-ąją. Stiprinkime tą vienodai mąstančių valstybių, jų piliečių bendrystę.
