„Savitarpyje turi būti stiprus magnetas, kuris jungtų tautą. Mūsų taktika – teisybės kalba“, – Stanislovas Narutavičius
Ieva Sigita Naglienė
Itin daug reiškia pats buvimas: kur ir su kuo, kokia viso to stabtelėjimo esmė, kaip pasijausta, dėl ko viena po kitos mintis sugrįžta. O ir pats išgyvenimų sutapimas siete susieja su šalia buvusiais, tąja stipresne pajauta, kurią, kaip liaudies pastebėta, „Palengva toliau stengsi“. Rodos, iš lengva ir neskubėdamas, o turi savasties laiką – nebepakeičiamą. Vasario 16-oji – turbūt ne vienam ir pirmoji tokia buvimo sykiu atmintis, ir gimtosios vietos lankymo diena, ir laikas, kai viskas daug arčiau. Arba – tokia pirmoji savasties atradimo, to tautinio ryšio pajautimo, tos bendrystės vienas vienintelis stipriausias atbalsis mūsų širdyje? Iškilminga akimirka – ir tokia sava Brėvikių erdvėje, prie senojo dvaro, su atmintimi, paminėjimu, su mūsų Tėvynės laisve ir mūsų Žmogaus istorija – kasmet sugrąžinanti. Argi ne taip – ir daugeliui? O ir tie medžiai – rodos, patį dangų siekiantys ir su juo susikalbantys, – savaip įžemina. Argi ne taip dabar sakoma?
Yra kažkas tokio Brėvikiuose. Yra, kas turi prasmę – gyvenimo, susitikimo, tikrosios šventės džiaugsmą. Stanislovo Narutavičiaus (1862-1932), Nepriklausomybės Akto signataro, politiko, visuomenininko, tautinės lietuvių valstybės kūrėjo, švietėjo, Brėvikių dvaro šeimininko, žemaičio, kokiu jis save laikė, žemėje gyva toji buvimo sykiu žmogaus dvasia. Juntama – kitaip žmonės čia nebesiburtų, nebeatmintų ir laikas – ir laikas mus taip darniai nebekalbintų. Tokia vienijanti idėja – buvimo sykiu – lyg kažin ko geresnio, gražesnio iliuzija? Ir šie metai – ne išimtis: lyg ir savaime, nesidairant į vasario dangaus pokyčius, Brėvikiai apjungė į vieną būrį žmones iš čia pat – iš Alsėdžių ir Brėvikių, iš Klaipėdos ir Šiaulių, iš Telšių ir Vilniaus – iš mūsų krašto, iš mūsų Tėvynės.
Lyg ne renginys, o pačių reginys – vardan savęs ir savo žmogaus. Taip reikia. Ne, ne tik kilmė iš čia pat – ne, matyt, bus taip, kaip mūsų patarlėje sakoma, „Važiuok greitai – rytoj būsi, palengva – šiandien“. Širdis čia atvedė – ir kalbamasi čia širdimi. Buvę Brėvikiuose, ir šiemet matė žirgelį – kumelaitę su kumeliuku – ir jų važnyčiotojus, tik bandančius čia būti – tokia pradžia: ir nedrąsu, ir vieša! Bet – žingsnis žengtas – susitikta, pasirodyta žmonėms ir išsilaikyta. Pasveikinimai – jaunimui, gyvenančiam prie Alsėdžių ir mylinčiam gyvenimą! Taigi – buvimo laikas yra dovana, jei tai laikas, reikalaujantis apgalvojimo, pajautimo, ieškantis atitikmenų, veikaus žinojimo. Laikas, turintis žmogų prie žmogaus: nuo išminties – iki jaunumo. Laikas pamatyti ir justi gamtą – būti jos erdvėje. Kaip visada per Vasario 16-ąją Brėvikiai sulaukia gražaus būrio jaunimo – ir iš Vilniaus šiemet susitikta. Jiems – Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Daciaus padovanota Žemaičių vėliava – ir jų pažadas visada ją laiku pakabinti Vilniuje. Beje, atminties dovanų skirta ir knygų, ir istorijų, ir įdomių pasakojimų, ir susitikimų – juk pasimatymo džiaugsmas – vienas iš unikaliausių. Vasario 16-oji ir mūsų pačių vidinės būsenos patikrinimas – iki to neįmanoma, ką galbūt tik palaipsniui atpažinsi ar atspėsi. Tai ir diena – savęs išbandymo, juk laisvė turi savo kainą.
Sudėtingu laikmečiu gyvename – neįmanoma visas paslaptis atspėti, o ir nereikia. Brėvikiuose, regis, per Vasario 16-ąją daug viskas paprasčiau, natūraliau, tikriau – lyg gabalėlis esamo gyvenimo, kuris pažiniausias. Kaip sakė viena iš šventės dalyvių, čia viskas taip, kaip ir turi būti: ramu, viskas stabiliai amžiaus veikiama ir išsilaikę, kas turi išsilaikyti. Stanislovo Narutavičiaus ir jo žmonos Joanos Narutavičienės per visą jų gyvenimą juk ir buvo daroma vardan žmonių, vardan šviesesnio jų gyvenimo: švietimo, išsilavinimo, lietuvių kalbos vartojimo, nestokojant drąsos, gyvenant kitų rūpesčiu, matant liuosybės laikmetį. Jis ragino paisyti tautos valią. Daug gali žmogus, darydamas dėl kitų. Šios Vasario, iškilmingos dienos proga, taip pat susitelkė bendrai šventei Žemaičių kultūros draugijos žmonės, Gadūnavo, Gedrimų, Nevarėnų kultūros darbuotojai, Alsėdžių S. Narutavičiaus gimnazijos kolektyvas – dėl buvimo sykiu, dėl stiprybės. Plazdėjo vėliavos, sugiedotas himnas, Telšių „puškoriai“ saliutavo „Už Lietuvą“, „Už Žemaitiją“, „Už Stanislovą Narutavičių“. Skambėjo muzika, dainos, „Gedrimų damos“ širdį virpino meilės kupletais (ansamblio vadovas Gintaras Sabeckis). Sveikinimo žodžius, palinkėjimo mintis išsakė Žemaičių kultūros draugijos atstovai: Stanislovas Kasparavičius, Andrius Dacius, Janina Zvonkuvienė – visada atvykstanti su būreliu bičiulių iš Klaipėdos, Gadūnavo seniūnas Justas Dapkus, Šiaulių žemaičiai, kurie, beje, devintą kartą Vasario 16-ąją mini Brėvikiuose, – ir visi norintys. Ta proga įteikti ir Žemaičių pasai – pasveikinti tą dieną gimusieji ir nusipelnę Žemaitijai.
Yra sakoma, kad „Narutavičiai Brėvikiuose įsikūrė XIX a. pradžioje“. Išmanę gyvenimą, laikęsi garbės, pareigos, orūs, visuomeniški, patriotai, šviesūs žmonės. Stanislovo Narutavičiaus tėvas, Brėvikių dvarininkas, ir „1863 metų sukilimo dalyvis, vienas pirmųjų Žemaičiuose įstojo į kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamą sukilėlių būrį.“ Žinoma, ne vienam, kuris skaitys atsiminimus, išliks atmintyje aktyvus jų gyvenimo būdas – ir žvilgsnis – matyti ateitį. Tegul atminties pasikartojimui – ir šie, dažni Stanislovo Narutavičiaus pasakymuose, jo laiškuose vartoti žodžiai, tegul ir mus vis sugrąžinantys į realybę: liuosybė, pilietiškas ūpas, atsakomybės jausmas, bendrumo džiaugsmas, iniciatyva, turėjimas žmonių išsitikėjimą – jis gerai suprato teisingos informacijos perdavimo svarbą (S. Vaitiekūnas, 2012).
Žinoma, kasmet vis kitokia Brėvikiuose Vasario16-oji, laikas – ir atmintis, naujienos – savastis, bet visada pabendraujama. Juk svarbiausia yra tai, kas mus sieja, kas mus išlaiko – juk tai mes patys, čia atvykstantys. Ir viskas gerai, anot Stanislovo Kasparavičiaus, „ir gerai, kad viskas taip natūraliai – ir rokoukimės, kol būsime gyvi“.
