Neseniai rašėme, kad Varnių Motiejaus Valančiaus bendruomenė „Eglės“ leidykloje išleido knygą – varniškės mokytojos lituanistės ekspertės Vladislavos Irenos Vengrienės darbų rinkinį „Laiko pėdos Varnių vieškeliuose I“. Nespėjus išblėsti pirmajam įspūdžiui, pas skaitytojus keliauja antra šios bendruomenės išleista knyga „Šakomis į dangų“ apie Varnių vidurinės mokyklos XV abiturientų laidą.
Leidybos vadovas – Antanas Ivinskis, sudarytoja – Jurgita Gustytė-Ivinskienė.
Algirdas Dačkevičius
Knygoje pasakojami Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos 1961 metų abiturientų laidos likimai. Tai karta, gimusi karo metais, augusi ir brendusi sudėtingu pokario laikotarpiu, ieškojusi ir radusi savo vietą Lietuvos gyvenime. Iš žmonių istorijų ryškėja to meto gyvensena, atsiskleidžia ypatingas pedagogų vaidmuo diegiant dorovės principus, kurie išlieka svarbūs tolesniame asmenybės kelyje. Iš tikroviškų dvidešimties asmeninių istorijų susideda apibendrintas lietuvio, gyvenusio 1943–2023m., paveikslas. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš asmeninių archyvų.
Pratarmės žodyje idėjos autorius Česlovas Vytautas Karbauskis rašo: „2021 m. sukako šešiasdešimt metų, kai mums, dvidešimčiai Varnių miestelio (tuomečio rajono centro) ir aplinkinių kaimų vaikinų bei merginų, buvo įteikti brandos atestatai. Buvome pirmoji naujos Varnių vidurinės mokyklos abiturientų laida. Keturiolika laidų prieš mus mokėsi Varnių kunigų seminarijos rūmuose.
Vartau 1961 m. abiturientų dienos proga išleistą knygelę, kurioje sudėti mūsų pamąstymai apie Varnių praeitį, laikmetį ir ateitį. Įžvelgiu pastangas kažkam patikti ir įtikti, pasirodyti žinančiais, įminti likimus, ateitį… Patys sau atrodėme suaugę ir protingi.
Kilo mintis šią mokytojo Jono Juciaus pastangomis išleistą knygelę papildyti dabartiniais visų klasiokų gyvenimo faktais bei atsiminimų nuotrupomis.
Mes dar mename tėvų baimę po naktinio miškinių apsilankymo ar įžūlaus stribų vizito, suaugusiųjų pasvarstymus, kaip išvengti stojimo į kolūkį, spėjimus ,– išveš ar neišveš į Sibirą, džiovintos duonos maišus, paslėptus kamarose, kaip naktimis stovėjome eilėse prie duonos. Šio laikotarpio vaikai pradines klases baigė trobose, kur viename kambaryje tilpo keturios klasės (nuo pirmos iki ketvirtos), o su jomis dirbo vienas mokytojas. Į septynmetes mokyklas ėjome po kelis arba keliolika kilometrų, apsirengti turėjome vieninteles kelnes ir palopytą švarkelį. Tiesa, avėjome ne naginėmis, o kerziniais batais. Buvome vaikai tėvų, kurie norėjo matyti savo atžalas mokytas, o ir patys norėjome mokytis. Tuomet privalomos buvo tik keturios pradinės mokyklos klasės.
Esu dėkingas klasiokams už idėjos palaikymą ir pasiūlymus. Sutarėme, kad puslapiai, skirti vienam ar kitam klasės draugui, bus parašyti jo paties arba jo šeimos narių, paremti faktais, nuotraukomis, tikri ir autentiški.
Knygą skiriame prisiminti ir padėkoti auklėtojui Jonui Juciui, ilgamečiam mokyklos direktoriui Aleksui Dabulskiui, pradėjusiam direktoriauti prie mūsų, taip pat visiems mokytojams, siekusiems nuoširdžiu darbu išauginti mumyse žmogų.
Mieli klasiokai, manau, kad ši knyga papuoš Jūsų šeimų bibliotekėles, o Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleiviams leis pajusti pokario abiturientų likimus ir geriau suprasti, kodėl mes buvome ir esame tokie, kaip gyvenome ir kaip visi sugebėjome išlikti ŽMONĖMIS“.
