Nuošalios Nidos civilinės kapinaitės. Dar visai nesenos, tačiau jau keliomis eilėmis stiebiasi kapų paminklai. Juodą marmurą margina akmenyje iškaltos epitafijos, ąžuolų šakelės, angeliukai ir didoki ilgasparniai angelai.
Smėlinga Neringos žemė nekaupia vandens. Vienur ar kitur jau gerokai nuo žemės pasistiebusios žaliuoja tujos. Krašte prie marių paplitusių alyvų krūmų dar nėra – kapinės juk naujos.
Tyla. Jaučiamas vietos sakralumas. Pušys, tarsi šlamančios maldą, kelia graudulį.
Šį pavasarį kapinėse daug varnų, kuosų, kovų, kurie trikdo tylą. Čia buvo įsisukęs aršus vėjas: išvartė žvakeles, sudaužė gėlių vazas, išnešiojo per žiemą kapus saugojusias dirbtines gėles.
Surandu artimo žmogaus kapą, naikinu vėjo siautėjimo pėdsakus. Nurenku šukes, uždegu dvi žvakeles. Tiesa, kape palaidotas tik vienas žmogus.
Už kapinių vartų stovi automobilis, kuris tuoj mane nuveš ten, kur verda gyvenimas, kur daugybė garsų, triukšmingo judėjimo.
Bet štai ant tujos, išaugusios tarp dviejų kapų, nutupia varna. Apsidairo, pamato degančią žvakę. Šviesa jai patinka. Sukrankia, pakyla nuo tujos ir nutupia ant kapo. Pasišokinėdama porą kartų pereina, apžiūri.
Stveria už mažesnės žvakidės krašto ir vėl pakyla aukštyn. Ilgai žvakidės snape neišlaiko. Ji nukrenta žemyn, užkliudo gėlių vazelę. Toji apvirsta.
Vėl netvarka.
Keletą akimirkų abejoju, ar grįžti. Juk vėjas, paukščiai čia ir vėl „pasitvarkys“ taip, kaip jie sugeba.
Varnos nemoka skaičiuoti, tačiau atrodo, kad ji nori parodyti, jog čia turi būti tik viena žvakė.
– Dar ne laikas, – suošia pušys. Ir vėl stoja tyla.
Virginija Laurinaitienė ( novelės)
