Lietuvos ekonomika ir toliau stulbina. Šių metų antrą ketvirtį šalies ekonomika augo 0,9 proc., palyginti su pirmuoju ketvirčiu, ir tai buvo geriausias rezultatas tarp visų euro zonos šalių.
Priminsiu, pirmą šių metų ketvirtį realus BVP augimas siekė 0,8 procento. Palyginti su praėjusių metų atitinkamais ketvirčiais ekonomikos augimas šių metų antrą ketvirtį siekė 1,4 proc., o pirmą ketvirtį – 2,9 procento. Gal tikrai džiūgauti ir skelbti, kad kitas šalis tebekamuojančių bėdų mums pavyko išvengti ir šalies ekonomikos augimas dabar judės tik pirmyn be jokių trikdžių. Tačiau siūlau įsivertinti, ar tai tvarus rezultatas ir koks šviesoforo signalas dega perspektyvoje: optimistinis žalias, santūrus geltonas ar nieko gero nežadantis raudonas.
Nes yra keli labai dideli „BET“, kurie gali tapti rimtomis kliūtimis dideliam optimizmui.
Pirmas BET
Nors visos euro zonos ir Europos Sąjungos (ES) ekonomikos šių metų antrą ketvirtį augo 0,3 proc. (taip pat, kaip ir pirmąjį šių metų ketvirtį), situacija kitose euro zonos šalyse yra labai sudėtinga.
Jau ne kartą rašiau, kad mūsų eksporto šerdis yra Vokietija. Jos ekonomika vis dar traukiasi (0,1 proc.). Šių metų antrą ketvirtį traukėsi ir Švedijos (0,8 proc.), Vengrijos (0,2 proc.), ir Latvijos (1,1) ekonomikos. Panašiai kaip Lietuvoje ekonomika augo tik Ispanijoje (0,8 proc.). Taigi euro zonos kontekste mes kol kas esame daugiau sėkminga išimtis nei taisyklė.
Situacijos sudėtingumą patvirtina vėl prastėjantys euro zonos pramonės lūkesčiai (vertinami naudojant Purchasing Managers‘ Index). Be kita ko, pradėjo slopti ir paslaugų sektoriaus lūkesčiai, kurie birželio mėnesį buvo prastesni nei gegužės mėnesį.
Antras BET
Tuo metu pramonės įmonės susiduria su dvigubu iššūkiu. Pirmas – tai nesustojantys augti atlyginimai. Tai jau kuris laikas tapo ir Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindiniu galvos skausmu, nes atlyginimai euro zonoje vis tebeauga apie 4 proc. Tai nėra neutralus atlyginimų augimo tempas infliacijos augimui suvaldyti. Štai ir mes Lietuvoje negalime sustoti ir svarstome 12 procentinių punktų MMA augimą (profsąjungos siūlo net 18 proc.), ir niekas čia nepasigenda ekonominės logikos?
Antras iššūkis: užsienio prekyba neatsigauna (pajamų augimas mažas arba jo iš viso nėra), prekių kainos nekyla ar net mažėja. Tai iš kur gauti pinigų ir kylantiems kaip ant mielių atlyginimams, ir bent kažkokioms investicijoms? O jų reikia ne „bent kažkokių“, o labai rimtų, nes ir ES, ir visame pasaulyje auga kuo greitesnės transformacijos, energetinių išteklių pokyčių poreikis.
Trečias BET
O tuo metu paklausa eksporto rinkose vis dar neatsigauna ir šviesos tunelio gale nematyti. Kodėl? Nes protekcionizmas tarptautinėje prekyboje (įskaitant prekybą retais ištekliais) auga. Prekybos karas su Kinija įsibėgėja. Stabilumo užsakymuose mažai (jie yra vienetiniai, trumpalaikiai ir mažesnių kiekių nei įprastai).
Visoje euro zonoje įmonės skolinasi kiek daugiau nei metų pradžioje, bet dominuoja trumpalaikis skolinimasis, kai ilgalaikis investavimas yra vis dar atidedamas.
Tam nepadeda ir tebesitęsianti aukštų palūkanų normų era, kurios viršukalnę gal ir pasiekėm, bet leistis nuo kalno neskubama. Tiek ECB, tiek FED vis dar demonstruoja itin santūrią, atsargią laikyseną.
Taigi – išvados
Ar tai tikrai yra ekonomikos atsigavimas? Neskubėčiau su prognozėmis.
Kol kas mūsų sėkmė labiau pagrįsta optimistiniais gyventojų lūkesčiais ir atsigaunančiu vartojimu. Deja, bet tie gyventojų lūkesčiai auga ant netvaraus perdėtų atlyginimų laukimo pagrindo. Pinigų trūksta, jei juos visus leisime atlyginimams (sutinku, rinkimų metais tai skamba tiesiog super), neturėsime, ko investuoti. Nes pasiskolinti nepaprastai brangu.
Jei neinvestuosime, neturėsime nei augančio darbo našumo, nei konkurencingų kainų. Neturėsime konkurencingų kainų – stagnuos eksportas. Stojant eksportui papildomų pinigų neužsidirbsime ir teks nustoti kelti atlyginimus. Ir užburtas ratas užsidarys: gyventojų lūkesčiai prastės ir vėl kris vartojimas.
Taigi kol pasaulio prekybos kelyje dega šviesoforo geltona šviesa, tikimybė, kad po jos užsidegs žalia tikrai nėra didesnė nei kad užsidegs raudona.
—
