„Raketomis žmonių neįbauginsi – tai tik sukelia įniršį ir pyktį“, – interviu LRT.lt sako į Ukrainą paramą vežantis fotografas Ričardas Grigas. Nuo karo pradžios jis ne kartą lankėsi Ukrainoje ir fiksavo rusų žiaurumus, buvo Bučoje, o kitą dieną po Hrozos kaimo tragedijos matė sugriautų šeimų skausmą.
„Ir karius, ir kitus veda pyktis“, – pažymi R. Grigas.
Visgi jis akcentuoja ukrainiečių karių žmogiškumą – pažįstami kariai rūpinasi namus praradusiais gyvūnėliais, o sugavę žiaurius okupantus jų nenužudo – belaisviai lauks teismo.
– Kiek kartų nuo 2022 vasario 24 dienos buvote Ukrainoje? Kada apsilankėte pirmą kartą?
– Buvau šešis kartus. Pirmą kartą išvažiavau su pagalbos organizacija – manęs paprašė pafotografuoti visą važiavimą, atsirado galimybė patekti į Charkivą. Tai buvo praėjusių metų balandžio pradžia, praėjęs geras mėnuo nuo karo pradžios.
Atsisakė važiuoti vienas ukrainiečių vairuotojas ir šalia vairuotojo atsirado viena vieta. Tada vežėme dovanų džipą ir greitosios pagalbos automobilį, o atgal turėjome grįžti traukiniu. Tas vaikinukas išsigando, nes stotys buvo bombarduojamos. Buvo tokia būsena, gal fotografinis azartas, ir aš nuvykau.
Esam Charkive, užeinu į Charkivo metro, šiaip taip įkalbėjau budintį pareigūną, kad leistų nufotografuoti vaikus. Prie manęs prieina šlubuojantis žmogus ir sako: „Mano keturiolikmetė dukra Sonia nori, kad ją nufotografuotum.“
Nufotografuoju, bet nepaklausiu, kur nusiųsti nuotraukas, todėl grįžęs skambinu savanoriams, jie suranda tą mergaitę, o ji pasako: „Norėjau nuotraukos, kad, jei manęs neliktų, apie mane išliktų toks atsiminimas.“
Taip pat skaitykite
– Žmones nuolat lydi grėsmės jausmas, bet jiems svarbu, kad išliktų bent atvaizdas, atminimas?
– Ta mergaitė svarbi, kad tokia mergaitė buvo. Tada Charkivas gyveno metro stotyje arba žmonės buvo išvažiavę – tuščias zombių miestas, nė vieno praeivio civilio. Važiuojant daug dalykų tampa svarbesni – svarbiau padėti nei pati fotografija.
– Iš tiesų – vežate paramą, susitinkate su žmonėmis, kariais, fotografuojate karo siaubiamą šalį. Kokią Ukrainą matote?
– Ukraina labai skirtinga – Vakarai, Rytai, fronto linijos… Tokia praraja.
Kiti aiškina, kad karo metu reikia linksmintis – taip, juokai net apkasuose, daliniuose. Pas mus gal tai būtų suvokiama kaip patyčios, o jie turi sugebėti atsikirsti neįžeisdami kito. Tai padeda išlaikyti blaivų protą.
– Atsimenu, dar karo pradžioje ukrainiečiai dažnai sakydavo, kad išgyventi kiekvieną dieną ir neprarasti vilties padeda humoras. Ar artimuosius praradę ukrainiečiai dabar dar sugeba juokauti?
– Dar ir kaip sugeba. Tai labai padeda.
Kartais lindimas su fotoaparatu sudaro problemų patiems kariams – jei jie tave pasitinka, jie už tave atsakingi, užuot gelbėję savo sužeistus karius, trys ar keturi žmonės turi rūpintis tavimi. Tai suvokiu.
Aš nedirbu jokioms kompanijoms, pinigų už fotografijas negaunu. Man nesvarbu dėl kokio nors kadro aukoti jų gyvybę. Užsienio fotografijoje kas kita, ten didžiuliai pinigai. Yra baisių dalykų, nukentėjusių žurnalistų, fotografų, bet jie vis tiek važiuoja, nes supranta, kad tai reikia rodyti pasauliui.
Šiuo atveju aš truputį ciniškai žiūriu net į savo fotografavimą ir į save – jei gali padėti, geriau padėk, o ne pagauk gerą kadrą.
– Pasikalbėkime apie jūsų kadrus. Pasidalijote jautria nuotrauka – prie paminklo daug žaislų, o šalia – mergaitė. Prieraše pridūrėte, kad tai – tikra Ukraina, kovojanti, menanti ir nepasiduodanti.
– Šis paminklas yra Charkive, jis vadinasi „Vaikų aikštelė“, tai atminimas žuvusiems vaikams. Šalia buvo nufotografuotos mergaitės mama – paklausiau, ar galiu nufotografuoti, o mergaitė, kaip pasakojo mama, tęsė diskusiją su žuvusiomis darželio draugėmis.
Kaip vaikas – ji neverkė, bet ji pasiilgsta draugių, klausinėja, kada su jomis pasimatys, kada jos vėl eis į darželį. Mergaitė atnešė žaisliuką ir padėjo jį prie kitų… Kartais net sunku kalbėti.
Taip pat skaitykite
– Tokie praradimai Ukrainos vaikus lydi nuo mažų dienų…
– Įsivaizduokite, tie vaikai, kurie bėgo nuo sprogimų… Tai liks. Bet dabar svarbiausia, kad baigtųsi karas, svarbu visais būdais padėti. Ne kiekvienas gali imti ginklą, bet yra kitų būdų – gali padėti medikams, savanoriauti. (…)
– Vis girdime – kad tik Vakarai nepavargtų remti Ukrainos ir jai padėti. Tačiau mes tokios teisės pavargti neturime – mūsų negąsdina apšaudymai, krentančios bombos, mūsų gyvybei pavojaus nėra. Tačiau tokiomis sąlygomis gyvenantys ukrainiečiai tikriausiai pavargę. Ką pasakoja jūsų sutikti žmonės – ar jaučiamas nuovargis, ar žmones lydi viltis?
– Būna, kad žmonės palūžta, bet jie kitiems to neparodo. Tu vis tiek esi užsienietis. Visi dėkoja, kad Lietuva labiausiai padeda, dar kartą dėkoja. Visiškai suprantu, kad jie kariauja ir už mus, ir už Europą. Daug kas tai supranta.
Bet jie neparodo emocijų – tave vis tiek sutinka kaip svečią. O vidiniai išgyvenimai – visur skausmas. Jiems labai svarbu, kad apie juos ar jų artimuosius kažką parašai, pasidalini. Nežinau, ar jiems palengvėja – netinka joks apibūdinimas, jiems tiesiog tai svarbu.
Taip pat skaitykite
– Kaip mergaitė iš Charkivo, paprašiusi nuotraukos, – jai buvo svarbu, kad bent atvaizdas išliktų.
– Taip, kad liktų atvaizdas, jei jos neliktų. Vėliau jai nusiuntėme siuntinukų, tik paskutinėje kelionėje jos jau neaplankiau, nes truputį buvo kulminacijų. Kelionė buvo didžiulė. Atvežėme medicinos krovinį į ligoninę ir sužinojome, kad trūksta džiovyklių, kuriomis būtų galima džiovinti ligoninėje esančių karių rūbus.
Vietoje ligoninei nupirkome ir džiovyklę, ir naują spausdintuvą. Kai grįžom su daiktais, gydytojos apsiverkė. Toks buvo staigus lietuviškas susitelkimas.
Vėliau vežiau paramos savo draugams į brigadą – jie paprašė katėms ir šunims maisto. Įsivaizduokite, šturmo brigada, po kiekvieno reido 20–30 proc. jų negrįžta. Ir jie rūpinasi visokiais gyvūnėliais, bando juos ištraukti iš fronto, perduoda organizacijoms ar patys kurį laiką prižiūri. Tokie bendražmogiški dalykai.
Vienas Charkive gyvenantis Lietuvos žurnalistas davė raktus nuo buto ir pasiūlė ten pagyventi. Likau Charkive. Pirmą dieną nieko. Bet namo langai užklijuoti, subyrėję… Gyvenau aštuntame aukšte. Antrą rytą buvau vonioje – sudundėjo namas, dar smulkiai pabiro stiklai, jau ir taip suaižėję. Buvo du raketų sprogimai miesto centre. Aš gyvenau tame rajone, kuris karo pradžioje buvo labiausiai bombarduojamas. (…)
Kai sužinojome, kad Hrozos kaime įvyko didžiulė tragedija ir raketa užmušė šermenis mininčius žmones, iš pat ryto išvažiavome į tą kaimą.
– Apie Hrozos kaimą – kavinėje vykstant gedulingam minėjimui, čia pataikė rusų raketa, žuvo 51 žmogus, dar septyni buvo sužeisti.
– Tas kaimas šiek tiek nutolęs nuo Charkivo, jis buvo okupuotas. Jame buvo labai daug išdavikų – rusai jau buvo iš kaimo išmušti, bet dar maždaug 20 proc. gyventojų pasitraukė kartu su okupantais, kadangi jie visą tą laiką kolaboravo. (…)
Iki raketos paleidimo vyko gedulingi pietūs, buvo perlaidojamas žmogus. Artimieji ilgai nežinojo, kur jis buvo palaidotas, bet sužinoję parsivežė į kaimą ir perlaidojo. Anksčiau jis su mumis dirbo Lenkijoje – puikiai dirbo, galėjo negrįžti, bet sužinojo apie Rusijos invaziją, pasiėmė sūnų ir jie grįžo ginti Ukrainos.
Jo uošvienė surengė didžiulį šermenų minėjimą, sukvietė visą kaimą. Tie, kurie neatėjo, vėliau džiaugėsi. Kaip paaiškėjo, išdavė du broliai išdavikai, pasitraukę su kolaborantais.
Pradėjome su karininkais diskutuoti, negi 5–6 milijonus dolerių kainuojančią raketą rusams verta leisti į civilių žmonių susibūrimą? Sakė, būna įvairiai – būna, duoda kas nors 500 dolerių, pasako, kad ten susirenka nacistai, o tu šauk. Čia tikriausiai jie negailėjo leisdami. Bet tuo neįbauginsi – tai tik sukelia įniršį ir pyktį.
Hrozos kaime buvo skaudžiausia. Ryte atvažiavome, dirba gelbėtojai, jauni vaikinukai – jau ašarų jų akyse nėra, naktį jų buvo. Jie ieško žmonių kūnų dalių. „Iskander“ raketai pataikius į epicentrą, iš žmogaus nieko nelieka, lieka jo dalelės. Toks skausmas.
Žmonės jau netekę artimųjų – atrodo, turėtų verkti, bet jie šią akimirką tarsi ne čia, tarsi būtų kitur: „Ką man daryti? Praradau anūkę, dukrą su žentu.“ Tiesiog prarastos šeimos.
Man pasakojo, kad išdavikų yra daugiau. Donbasas iš viso sudėtingas regionas. (…) Sausio mėnesį buvau netoli Bachmuto, vežėme sintetinę kraujo plazmą, brangius krovinius į karo ligonines. Po dviejų dienų tą namelį, kuriame gyvenome, subombardavo. Žmonės iš to negauna pinigų, nieko, bet praneša, kad buvo atvažiavę lietuviai, kad vežė paramą.
– Kalbėjote apie Hrozos kaimą, kuriame žuvo tiek žmonių, bet sakote, kad žmonių įbauginti negalima, o pyktis veda į priekį.
– Taip, ir karius, ir kitus veda pyktis. Jaunas ugniagesys, gal 23-ejų metų, sako: „Grįžau namo, išgėriau butelį degtinės ir tik užmigau, visiškai neapgirtau nuo jo.“ Jis dar į maišus pakuoja ir deda žuvusių rusų palaikus. Sako, žiūriu kaip į okupantą, kaip į statybinę medžiagą – nėra sentimentų.
O čia – guli mergaitė, guli paprasti kaimo žmonės, močiutės… Mums sunku suprasti tą būseną, kurios jie yra nuolatos. Gelbėtojų, ugniagesių ir kitų toks nuolatinis darbas.
– Kaip ukrainiečiai jaučiasi nuolatos dirbdami tokiomis sąlygomis, susidurdami su tokiu skausmu?
– Tas ugniagesys visas dreba. Jie dirba tą darbą, jie turi tai daryti. Pats vėliau pajauti – fotografuoji kūno dalis, dar kažką, ir žiūri paprastai. Yra, kurie gal negalėtų to fotografuoti, bet vėliau, po kokios savaitės ar anksčiau, sėdi prie kompiuterio ir nerandi sau vietos.
Degtinės nemėgstu, tai man yra sporto salė. Nueini į sporto salę ir tą adrenaliną išvarai. Bet tai nėra taip lengva. Prisiminus mergaitės, sutiktos Charkive, žodžius, tiesiog ašarų upeliai tekėdavo sėdint prie kompiuterio.
– Fotografuojate kare tėvus praradusių vaikų namus, močiutę, kuri kas kelias dienas atvažiuoja specialiai tam, kad pamaitintų kates… Tai tik kelios jūsų pasidalintos istorijos. Kas jus patį labiausiai sukrečia, o galbūt suteikia vilties?
– Ten būdamas truputį užsikoduoji.
Yra įdomi vieta nuo Dnipro važiuojant Bachmuto link, ten veikia kiaurą parą dirbanti valgykla. Vyras su žmona turi mažą parduotuvėlę, jie atidarė didžiulę valgyklą, kurioje kiaurą parą maitinami kariai, savanoriai. Maitina kaip puikiausiuose restoranuose.
Kai kurių jų vaikai yra nelaisvėje – įsivaizduokite, tavo sūnus rusų nelaisvėje, kur jį kankina. Mama neranda vietos, bet ten būdama nusiramina. Į valgyklą žmonės suveža maisto, tada jį dalija kariams. Tokių vietų yra ne viena. Jie dirba. Jiems dabar taip reikia susiimti, nes tos paramos gali pamažėti, kai tokie įvykiai vyksta Artimuosiuose Rytuose. (…)
Bet visada sakau – jei vietoj trijų alaus bokalų galite išgerti vienu mažiau, tai paaukokite Ukrainai. Paramą stengiamės vežti konkrečiai į rankas. (…)
– Kokia parama šiuo metu reikalingiausia?
– Dabar – vaistai. Aišku, nekalbu apie ginkluotę, bet tai jau ne mano sritis. Chersono srities ligoninėse po potvynių ir nuolatinių bombardavimų svarbus ir paprastas tvarstis.
– Vaistų trūksta ir civiliams ar kalbame apie karius?
– Civilinių ligoninių beveik nėra – bet kokiu atveju atveža gydyti karius, o vaistų trūksta ligoninėms. Daug ukrainiečių supranta, kad kariams reikia pagalbos, kad ne maldos bažnyčioje ir ne kryžių statymas padės.
Dabar reikia pagalbos konkrečiam kariui. Daug giminių ir pažįstamų padeda saviems kariams. Jei ne šitos organizacijos ir ne savanoriai iš viso pasaulio, neįsivaizduoju, kas būtų. Būtų blogai.
Lvive yra vieta, į kurią suvažiavę savanoriai iš viso pasaulio – norvegai, danai, portugalai… Jie daro sausus maisto mišinius. Ūkininkai suveža daržovių, o jie džiovina. Vakare jie eina į alaus restoraną, atsipučia ir vėl dirba. O ten sunkus darbas – nuo ryto iki vakaro pjausto, džiovina, vytina… Visas pasaulis padeda.
– Lankėtės ir tuose miestuose, kuriuose rusų karių žiaurumas buvo itin sukrečiantis, pavyzdžiui, Bučoje.
– Bučoje buvau praėjusių metų birželio pradžioje. Vietiniai, išgyvenę okupaciją, pasakojo ne tiek apie žiaurumus, o tam, kad truputį pabėgtų nuo išgyvenimų, pasakojo, kaip tie buriatai ir kiti okupantai pavogė elektrinius virdulius, o tuos padus, ant kurių kaista virdulys, paliko, nes nežinojo, kad reikėjo ir juos imti. Kelios dešimtys paliktų padų. Jie pasakojo tokius dalykus, tada bent man nepasakojo žiaurumų.
Nuo karo pradžios draugas, kuris fronte užsiima rimtais dalykais, iš Bučos išvežinėjo vaikus. Pirmomis okupacijos dienomis jis susitarė su rusų kariais, kad paims vaikus, bet bus neginkluotas. O jie pradėjo šaudyti į jo liemenę. Jis sako – ką jūs darote, juk tarėmės. O jie – tikriname, ar tavo liemenė gera.
Prieš keletą mėnesių šalia Donbaso man parodė belaisvį. Jis gyvena 20 kilometrų nuo Maskvos, žydrų akių, šviesiaplaukis, turintis aukštąjį institutinį išsilavinimą, turi šešerių metų dukrą. Jis pasirašė kontraktą, kadangi žmona įkalbėjo ir pats pagalvojo, kad gins tėvynę, bus paskolą lengviau atiduoti. Pilnos kišenės vaikiškų auskarų, ištemptų su mėsytėm.
Kitas jo sėbras, taip pat sulaikytas, filmavo, kaip plėšia ketverių–šešerių metų mergaitėms auskarėlius. Galit įsivaizduoti – jų nenužudė. Juos laikys, teis. Taip daro žmogus ne iš kažkokių šiaurės medžiotojų genčių, o maskvietis. O už kadro rėkia, kad mes banderų vaikus taip auklėjam. Apie ką gali kalbėti? Kaip ukrainiečiai dar sugeba?
– Neišpasakytas ukrainiečių žmogiškumas.
– Aš tiesiog nežinau… Einu Kaišiadoryse gatve, o man sako: „Ričardai, matėme tavo nuotraukas iš Hrozos kaimo, bet ar tikrai ten buvo civiliai, skelbia, kad buvo nacistai susirinkę.“ Taip manęs klausia buvęs pedagogas. Jam sakau: „Būtum jaunas, aš tave papurtyčiau.“
Atsiranda pas mus klausimų, kur kita pusė. Nėra čia kitos pusės – viskas aišku. Dabar tiesiog labai noriu, kad žmonės susiimtų.
Vienas vaikinas Charkive atidarė piceriją – jis galėjo būti Niujorke, toliau dirbti meno galerijoje, bet liko Ukrainoje. Yra tokia organizacija „2402“ – tai karo pradžios data, padarytas toks brandas.
Bet kuris lietuvis, bet kuris pasaulio žmogus gali pervesti bent tris eurus. Už 10 eurų žmogus gauna rinkinuką, už tris eurus – picą, kuri pas mus kainuotų gal ir 12 eurų. Ant dėžutės užrašo palinkėjimą, maistą veža į frontą ir dalija kariams.
– Emociškai – ir ne tik – tokios kelionės sudėtingos, nuolat lydi grėsmė. Nebijote? Motyvacija ir noras parodyti Ukrainos kovą ir žmonių gyvenimą stipresnis nei baimės jausmas?
– Jei būčiau šeimos žmogus, galbūt būtų kitaip. 1986 metais gavau darbą kino studijoje, kūriau dokumentikas. Visas atgimimas, visi mitingai, sausio įvykiai praėjo su kino kamera, fotoaparatu rankose. Nuo mažens keliavau – jei yra galimybė, aš keliauju.
Prieš kelerius metus buvome Sibire. Vaikinukai padėjo sutvarkyti lietuvių kapus – atrodė, kad jie normalūs, o dabar karo pradžioje man rašė, kad Ukraina yra jų, kad jie turi stipresnio teisę.
Esu išsiskyręs, gal esu blogas šeimos žmogus, bet esu geras tėvas – su vaikais matausi realiai kiekvieną dieną, labai gerai, kad šalia gyvename. Neįsivaizduoju, jei kas atsitiktų, kaip dukrytė ar sūnus reaguotų.
Man vienas bičiulis, nuo 2014 metų dirbantis „Blue / Yellow“, sakė, kad po pirmos kelionės tu verdi, visai kitaip kalbi, kad bus blogai, todėl turi atitrūkti ir pailsėti. Jei nuolatos važinėji, pasidaro priklausomybė nuo karo. Aš pabėgu, kažkurį laiką pailsiu. Galbūt finansai stabdo, galbūt dažniau važinėčiau. (…)
Prarandamas Ukrainos genofondas, sveiki visuomenės nariai, žūva merginos – jos dažnai tarnauja paramedikėmis, šliaužia, traukia sužeistuosius… Bet žmonės aukojasi. (…)
– Minėjote, kad prie karo greitai priprantama. Kaip jums pačiam pavyksta nepasiduoti emocijoms dirbant? Kaip jaučiatės sugrįžęs į Lietuvą – nesudėtinga sugrįžti prie įprasto gyvenimo?
– Įpratau eiti anksti miegoti ir anksti keltis. Atsikeli, išgeri kavos, šiek tiek sutvarkai nuotraukų, pavalgai, palauki kelias valandas vėl tvarkydamas nuotraukas ir kelioms valandoms bėgi į sporto salę. Fizinis nuovargis labai padeda atitrūkti.
Tikrai nereikia jokio alkoholio – man net nereikia energinio gėrimo. Jie ten labai laukia energinių gėrimų, jiems tai būtina. Man to nereikia. Bet viduj toks drebulys. (…) Būtume kalbėję prieš savaitę, iš viso būčiau emocingai kalbėjęs. Dabar jau ramiai kalbu.
