Lapkričio 28 d. Tokijo Hillside Terrace Forum galerijoje atidaryta Lietuvos sostinės 700 metų jubiliejui pažymėti skirta Algimanto Kunčiaus ir Remigijaus Treigio fotografijų paroda „Vilnius – du miestai“. Pasak parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko, ji sumanyta kaip asmeninio miesto patyrimo trajektorijas žyminti kelionė. Kelionė, išsitęsianti laike ir pristatanti autorinio žvilgsnio pastebėtas miesto būsenas, skelbiama Kultūros ministerijos pranešime.
Parodoje pristatomi du žymūs lietuvių fotografai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai – A. Kunčius ir R. Treigys. A. Kunčiaus darbuose Vilnius užfiksuotas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, o R. Treigys miestą fiksuoja praėjus 50 metų.
Abiejų autorių darbus vienija atidus ir lėtas miesto stebėjimas, fragmentiškas detalių ir mažų miesto elementų fiksavimas. Abu menininkai atsisako reprezentacinio miesto vaizdų, ieškodami intymaus ir betarpiško santykio su supančia aplinka.
Kita vertus, vizualiai fotografijos atskleidžia labai individualius ir savitus miesto pažinimo bei įvaizdinimo modelius. A. Kunčiaus fotografijose – miestas, menantis savo praeitį ir parodantis atminties trapumą. R. Treigio fotografijų lakštuose miesto elementai įkomponuoti monumentalioje apibendrinančioje tamsoje. Tad parodoje susitinka du miestai, galbūt net ir tos pačios gatvės ar namų fasadai, bet pamatyti ir užkoduoti skirtingų menininkų.
A. Kunčiaus cikle „Vilniaus kvadratai“ – 1960–1970 metais fiksuotas Vilniaus senamiestis, nepaliestas sovietinės epochos moderniųjų statybų ir išsaugojęs įvairių architektūrinių stilių bei kultūrų sambūvio autentiškumą. Fotografijos stebina atsiveriančiomis Vilniaus erdvėmis, kurios dabar neatpažįstamai pasikeitusios. Pats miestas, jo pastatai, erdvės yra tartum fonas, scenografija gyvenimo vyksmui, kasdienybei išsiskleisti. Fotografijose žmonės yra neapčiuopiami, lyg šmėklos, išeinančios iš apgriuvusių, užkaltų Vilniaus bažnyčių. Visos detalės, smulkmenos tampa labai iškalbingomis tiems, kas geba skaityti laiko ženklus. Tą patį galima pasakyti ir apie „savo teritoriją“.
„Iš esmės mus visus domino ne tiek turinys, kiek už jo slypintis pasakojimas. Fotografija – tai užuomina, atverianti begalinį turinį“, – pasakoja A. Kunčius.
R. Treigio cikle „Vilniaus dienoraštis“ miestas paverstas juodų ir tamsiai pilkų paviršių abstrakcijomis. Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, to senojo Vilniaus, po kurį vaikštome kasdien – tik užuominos, tik linijos linkis, sužadinantis pasąmonėje glūdintį vietos jausmą.
„Atrodo, šitame Vilniuje nebuvau. Gal todėl, kad R. Treigys čia atsiveža savo klaipėdietišką prietemą, kai rudeninės miglos ir debesys vos beįleidžia šviesą, palengva dingsta daiktų kontūrai. Kai kurie netikėtai blyksteli, kaip tas baltas „citybee“ automobiliuko stogas ir metaliniai apvadai. Kai kur tamsoje šmėkšo iš medžio išdrožti šventieji – vieninteliai fotografo sutikti miesto gyventojai. Regis, jis visiškai vienas klajoja po susapnuotą miestą, tik pabaido paukščius, nors gal ten žiedai ar iš popieriaus išlankstytos gervės“, – rašo Agnė Narušytė.
Parodą dalyvaujant fotomenininkui R. Treigiui ir kuratoriui Gyčiui Skudžinskui atidarė Lietuvos ambasadorius Japonijos Aurelijus Zykas. Renginyje dalyvavo reziduojančių užsienio šalių ambasadoriai, verslo, akademinė bendruomenė, kultūros ir meno institucijų atstovai. Parodos atidarymas sutampa su iki gruodžio 3 d. truksiančio mūsų šalies kultūrą, meną, istoriją, turizmą, gastronomiją pristatančio festivalio „Laikas Lietuvai“ pradžia.
Parodą surengė Lietuvos ambasada Japonijoje ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga, iš dalies finansavo Užsienio reikalų ministerija.
Pagal Lietuvos fotomenininkų sąjungos medžiagą parengė kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionytė.
