Klaipėdoje – istorinis įvykis: perlaidojami vieno iš Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės pelenai. Abiejų šių istorinių asmenybių palaikai dar šios savaitės viduryje pasiekė Lietuvą – buvo atgabenti iš Čikagos.
J. Polovinskio-Budrio ir R. Kašubaitės-Budrienės palaikai į Lietuvą buvo parskraidinti ketvirtadienį. Kaip skelbia BNS, juos parlydėjo apie dešimt J. Budrio šeimos giminaičių.
SPECIALI LRT TELEVIZIJOS LAIDA IR TIESIOGINĖ TRANSLIACIJA IŠ KLAIPĖDOS:
„Jaučiuosi pagerbtas, kad Jono ir Reginos pelenai grįžta į gimtinę, iš kurios jie buvo priversti bėgti. Šis nuostabus kvietimas grįžti pas mano giminę, į jų gimtąjį kraštą ir protėvių poilsio vietą, išties jaudina“, – sakė jo anūkas, JAV gyvenantis Timothy Budrys (Timotis Budrys).
Vadovavo Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos
Ketvirtadienio vakarą palaikai jau pasiekė uostamiestį, kuriam J. Polovinskas-Budrys bei jo antroji žmona R. Kašubaitė-Budrienė yra itin svarbios asmenybės.
Nuo pat 1921-ųjų, kai grįžo į Lietuvą iš Rusijos iki pat savo mirties buvo valstybės tarnautojas ir ėjo įvairias pareigas – dirbo žvalgyboje, buvo Klaipėdos krašto gubernatorius, vadovavo kriminalinei policijai, buvo konsulu, generaliniu konsulu.
„Per visa šią savo tarnybą jis rūpinosi ir stengėsi užtikrinti Lietuvos pažeidžiamumo mažinimą. Kai dirbo, vadovavo kontržvalgybai, tai buvo tiesioginė jo funkcija. Paskui, kai tapo vienu iš tų žmonių, kurie organizavo ir vykdė Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją, iš esmės, tai irgi buvo ne kas kita, o pastangos sumažinti Lietuvos tarptautinį pažeidžiamumą. Trečiojo dešimtmečio pradžioje pagrindinė problema buvo tai, kad Lietuvos ekonomika visiškai priklausė nuo Vokietijos. Tam, kad šitai galėtų pakeisti, Lietuvai žubūt reikėjo savo uosto, per kurį ji galėtų prekiauti su pasauliu. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos, iš esmės, tą ir reiškė“, – LRT.lt sakė Klaipėdos universiteto istorija Vasilijus Safronovas.
Jau po sukilimo, 1925-aisiais J. Polovinskas-Budrys palieka Klaipėdos gubernatoriaus pareigas, kurį laiką dar pagyvena Klaipėdoje ir 1926-aisiais yra pakviečiamas į Kauną, o jau nuo 1928-ųjų pereina į konsulinę tarnybą, tampa konsulu Karaliaučiuje.
1936-aisiais J. Polovinskas-Budrys persikelia į Niujorką, kuris tuo metu buvo didžiausias miestas pasaulyje. Ten J. Polovinskis-Budrys – iki 1964 m. – lieka iki pat mirties ir eina generalinio konsulo pareigas.
Perlaidojimo idėja brendo ne vienerius metus
Penktadienį Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje J. Budrį ir jo sutuoktinę buvo aukojamos mišios. Po jų suformuota procesija, kuri driekėsi miesto gatvėmis iki pat Klaipėdos skulptūrų parke esančių Senųjų kapinių. Jose ir vyksta iškilminga perlaidojimo ceremonija.
Tiesa, į Lietuvą pargabenti ne visi J. Budrio ir jo žmonos palaikai – dalį jų nuspręsta palikti Čikagoje. Ten esančiose Tautinėse kapinėse palaikai bus perlaidojami šeštadienį. Šiai ceremonijai ruošiasi JAV likę šių istorinių asmenybių giminaičiai.
V. Safronovas, kuris domėjosi ir tyrinėjo J. Polovinsko-Budrio asmenybę, neteko aptikti kaip nors oficialiai, raštiškai ar žodiškai išreikštos valios kada nors būti palaidoma Lietuvoje.
„Tačiau ši mintis yra labai sena. Per jo laidotuves, kurios vyko Čikagoje 1964 m., vienas iš Amerikos lietuvių jau tada pasakė, kad būtų gerai, jeigu jo palaikai kada nors būtų palaidoti Lietuvoje. Jam tarsi vieta būtų būti palaidotam Klaipėdoje, Lietuvoje, bet sovietinės Lietuvos okupacija neleidžia to padaryti. Tada visi puikiai žinojo, kad Klaipėda, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos yra šio žmogaus didžiausias nuopelnas Lietuvai ir jis pats save rodė, pozicionavo išeivijos teritorijai taip, kad čia yra tikrai jo didžiulis nuopelnas“, – dėstė V. Safronovas.
J. Polovinsko-Budrio antroji žmona R. Kašubaitė-Budrienė gyveno 34 metais ilgiau nei jos vyras ir mirė 1998-aisiais. Kalbos apie šios poros amžinojo poilsio vietą Lietuvoje vėl atnaujinamos būtent per šios moters laidotuves – apie tai viešose kalbose vėl ima kalbėti lietuviai išeiviai.
Tačiau kalbos tuomet ir liko tik kalbomis. Jos vėl aktyviau atgijo pradėjus ruoštis Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio sukakčiai, o gavus J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos giminaičių sutikimą ir pradėti darbai palaikų perkėlimui į Lietuvą.
„Idėja padalyti tuos palaikus atsirado dėl to, kad ši vieta Čikagoje yra pakankamai lankoma ir išeivijoje tarsi buvo tokie pageidavimai, kad neturėtų ten likti tik paminklas be jokio turinio po šituo paminklu. Tai buvo priimtas sprendimas, kad palaikai yra ekshumuojami, kremuojami ir tada dalis pelenų yra paliekami ten, o didžioji dalis yra pargabenami į Klaipėdą ir palaidojama ne kur kitur, o prie paminklo žuvusiems per 1923 m. Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykius“ – aiškino V. Safronovas.
R. Kašubaitė-Budrienė – viena iš dviejų sukilimo moterų
Prie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos prisidėjo ir R. Kašubaitė-Budrienė. Tikėtina, kad būtent sulig tais įvykiais prasidėjo jos ir J. Polovinsko-Budrio meilės istorija.
Pasak V. Safronovo, šie du žmonės susipažino dirbdami Lietuvos žvalgyboje. R. Kašubaitė-Budrienė dirbo Lietuvos kariuomenės žvalgybos skyriuje.
„Ji, be kita ko, taip pat dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos įvykiuose. Išeivijoje buvo sakoma, kad ji – viena iš dviejų moterų, kurios dalyvavo šioje ypatingo paskyrimo rinktinėje”, – pastebėjo V. Safronovas.
R. Kašubaitė-Budrienė į Klaipėdą atvyko dar prieš istorinius įvykius, atliko įvairius pagalbinius veiksmus, o per pačią karinę operaciją, kaip ji pati sakė, buvo telegrafo ryšininkė.
„Jau 1923 m., kada Klaipėda yra Lietuvos dalis, J. Polovinskas-Budrys parašo raštą į Kauną, kad „man ji yra reikalinga tarnyboje ir prašome ją palikti Klaipėdoje, negrąžinti jos į Kauną“. Tai ji taip ir lieka. 1926 m. jie susituokia, bet, matyt, tarnybinis romanas vyksta kaip tik per Klaipėdos įvykius. Po to R. Kašubaitė-Budrienė praktiškai visur lydi savo vyrą – neturi kaip atskiros savo profesijos, pareigų“, – dėstė V. Safronovas.
Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos – 100 metų
Po Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 metų Klaipėdą administravo Prancūzija, palaikoma sąjungininkių. Nors uostamiesčio klausimas buvo keliamas tarptautinių derybų metu, Lietuva palankaus sprendimo nesulaukdavo.
1923 metų sausį Klaipėdoje įvyko ginkluotas sukilimas, kai apie 1100 Lietuvos savanorių sausio 10-osios naktį pradėjo karinę operaciją, siekdami susigrąžinti uostamiestį. Tikslingai suplanuota operacija pavyko 1923 metų sausio 15 dienos naktį.
Po jėga iškovotų paliaubų, 1923 metų vasario 16 dieną Ambasadorių konferencijoje buvo priimtas sprendimas Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.
Šių įvykių sukakties proga Seimas 2023 metus paskelbė Klaipėdos krašto metais.
