Kadaise nemažą Telšių gyventojų dalį sudarė žydų tautybės žmonės. Iki šiol mūsų mieste yra išlikę nemažai jų statytų ar jiems kuriuo nors metu priklausiusių namų, sudarančių nemenką mūsų senamiesčio dalį, mieste tebestovi trijų buvusių sinagogų pastatai, o neseniai dalinai atkurta Telšių Ješiva, kadaise buvusi vienu svarbiausių judaizmo židinių, kurios svarba siekė toli už Žemaitijos ribų, pastaraisiais metais virto nauju reikšmingu kultūros centru ir turistų traukos tašku mūsų mieste. Nors pačių žydų tautybės žmonių čia liko labai nedaug, įvairios su Telšiais siejamos jų organizacijos gana ilgą laiką gyvuoja jau ne mūsų šalyje, o pastaruoju metu ima aktyviau veikti ir Žemaitijos sostinėje.
Stasys Katauskas
Žydų paveldo daug, bet pačių žmonių beveik nebeliko
Einant nuo traukinių stoties link miesto centro, maždaug pusiaukelėje iki šiol yra išlikusios senos žydų kapinės, kuriose žmonės pradėti laidoti dar XVIII amžiuje. Vardan teisybės, reikėtų pasakyti, kad išliko tik mažesnė kapinių dalis. Didžioji pusė buvo sunaikinta septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvusių kapinių vietoje įkuriant iki šiol mažai funkcionalų parką. Atkūrus nepriklausomybę, susirūpinta atkurti istorinį teisingumą, imta ieškoti duomenų, stengtasi identifikuoti kapavietes. Iki šiol pavyko išsiaiškinti ir identifikuoti 95 kapavietes, o iš viso išliko 223 antkapiai. „Tebūnie jų sielos įpintos į gyvybės mazgą“, – toks užrašas yra po kadaise mūsų mieste gyvenusių ir Telšiuose palaidotų konkrečių žydų tautybės žmonių kapų nuotraukomis senosiose išnaikintos bendruomenės kapinėse.
Kapinės ne vienintelė vieta, menanti žydus. Didžiulė dalis miesto senamiesčio, kuriuo teisėtai gali didžiuotis Žemaitijos sostinė – taip pat žydų namai, kuriuose kadaise veikė krautuvėlės, kepyklos, kirpyklos, arbatinės. Akies nerėžiantys akmeniniai stulpeliai su Dovydo žvaigždėmis iki šiol žymi buvusio žydų geto teritorijos ribas. Visoje Lietuvoje sutinkami užrašai „žydų genocido vieta“ rodo, kodėl jau seniai nebeliko pačių tai bendruomenei priklausiusių žmonių.
Didžiąją dalį Telšių žydų, kaip ir visur Lietuvoje, sunaikino Holokaustas, dauguma išlikusiųjų ilgainiui pasitraukė į Izraelį, o buvęs jų turtas atiteko kitiems savininkams. Dalis jo tapo privačiu turtu, dalis – pagal galimybes atkuriamas ir panaudojamas visuomenės reikmėms, stengiantis atminti išnykusios Telšių žydų bendruomenės buvimą ir indėlį į miesto kultūrą. Todėl mieste ne vienoje vietoje galima pamatyti Dovydo žvaigždes, užrašų hebrajų kalba bei kitokių žydiškų simbolių, ką jau kalbėti apie menininko Romualdo Inčirausko sukurtus mažus žydukus, kuriems pridėjus prie nosies pirštą ir apsisukus, jo neatitraukiant aplink save, išsipildysiąs noras. Savotiška turistinė atrakcija miesto svečiams, kurią kartais atlieka ir patys telšiškiai. Visgi pastaruoju metu didėja tikimybė, kad Žemaitijos sostinėje pamatysime ir aktyvesnį pačių žydų buvimą.
Siekia įsigyti keletą pastatų
Telšių savivaldybės meras Tomas Katkus teigė, kad žydų organizacija „Aterat Shlomo Ješiva“ yra pareiškusi norą perpirkti buvusios Telšių ješivos patalpas, renovuotas ir dalinai atkurtas už Savivaldybės ir valstybės lėšas. Bet Savivaldybė, pasak mero, niekam nežada jų parduoti, nors neprieštarauja, kad ten būtų rengiamos religinio pobūdžio žydų stovyklos. Mero žiniomis, minėta organizacija yra įsigijusi telšiškiams „Šis bei tas“ pavadinimu gerai žinomas vis dar apleistas patalpas netoli Kęstučio ir Birutės gatvių sankryžos, taip pat ši organizacija vedanti derybas dėl buvusio Telšių viešbučio pirkimo. Susisiekę su dabartiniais pastarojo pastato savininkais išgirdome, kad plačiau komentuoti to nenorima, nors, „Kalvotosios Žemaitijos“ žiniomis, statinio pardavimo naujam savininkui sutartis jau yra parengta.
Praėjusį rugpjūtį naujam gyvenimui prikeltoje miesto ješivoje kurį laiką veikė žydų ortodoksų organizacijos „Aterat Shlomo Ješivos“ organizuota stovykla. Po gerų aštuoniasdešimties metų pertraukos ten vėl buvo skaitomas Talmudas, vyko religinės apeigos. Lankėsi iš Izraelio atvykęs rabinas Sholemas Ber Sorotzkinas, kuris yra vieno iš Telšių ješivos įkūrėjų provaikaitis, o miesto gatvėse, ypač ješivos apylinkėse, kurį laiką būdavo galima pamatyti juodomis skrybėlėmis išsiskiriančių žydų ortodoksų bendruomenei priklausančių žmonių.
„Alkos“ muziejaus, kuriam šiuo metu priklauso ir ješivos patalpos, direktorė Eva Stonkevičienė pasakojo, kad minėtą stovyklą organizavę žydai priklauso labiausiai ortodoksiškai judaizmo krypčiai.
Skaitytojams čia reiktų priminti, kad Judaizmas, kaip ir Krikščionybė ar Islamas, nėra vientisas. Jį sudaro skirtingas tos pačios religijos kryptis išpažįstančios srovės, skiriasi atliekamos apeigos, reikalavimai, ritualai, kai kuriais atvejais net žmonių apranga ir viešoji laikysena. Iki Holokausto Telšiuose dominavo būtent su chasidizmu siejama žydų ortodoksų bendruomenė, smarkiai besiskyrusi nuo, tarkime, Vilniaus ar Kauno žydų. Po Antrojo pasaulinio karo Klivlende, Amerikoje, atkurtą Telšių ješivą ir vėliau jos buvusių studentų Kiryat Ye’arimo vietovėje Izraelyje įsteigtą su Telšiais siejamą Telz stone gyvenvietę įkūrė itin konservatyvūs Haredi religinei krypčiai artimi žydai. Tai bendruomenė, tęsianti dar XIX a. Telšiuose pradėtas Toros studijų praktikas, siejanti save su mūsų miestu, sauganti Telšių atminimą.
Ješiva turėtų išlikti visuomenės poreikiams
E.Stonkevičienė pasakojo, kad šios religinės krypties žydai kai kuriais klausimais laikosi labai griežtų reikalavimų. Pavyzdžiui, dėl religinių įsitikinimų vengia naudotis elektroninėmis durų kortelėmis viešbučiuose, savaime į judesį reaguojančiomis lempomis, kai kuriais kitais šiuolaikiniame gyvenime įprastais dalykais. Kai kuo šie žydai truputį primena konservatyvią krikščionių amišų bendruomenę Amerikoje. Todėl Telšiuose į religinę stovyklą ješivoje atvykstantiems šios pakraipos žydams yra keblu susirasti kur apsistoti nepažeidžiant savo religinių įsitikinimų, keblu ar išvis neįmanoma gauti jiems privalomo košerinio maisto. E.Stonkevičienė neatmeta tikimybės, kad, pirkdama minėtus pastatus, „Aterat Shlomo Ješiva“ organizacija taip siekia sukurti prielaidas Telšiuose atsirasti būtent šios judaizmo pakraipos žydams skirtai apgyvendinimo ir maitinimo infrastruktūrai.
Ar išties tikslai tokie ir ar mūsų mieste galime tikėtis dažnesnio ir labiau pastebimo iš Izraelio ir kitų pasaulio vietovių atvykstančių žydų kiekio, bandėme klausti pačių „Aterat Shlomo Ješivos“ atstovų. Deja, negavome jokio atsakymo į išsiųstą elektroninį laišką. „Kalvotoji Žemaitija“ po praėjusiais metais įvykusios mero vadovaujamos telšiškių delegacijos vizito Izraelyje rašė, kad ten buvo pasirašyta simboliška deklaracija, kurioje skelbiama, kad Telšių ješiva buvo, yra ir bus gyva. Panašu, kad Telšių ješivos veiklą Izraelyje tęsiantys žydai tą simboliką rimtai stengiasi paversti kūnu. Kartu galima pasidžiaugti, kad bent jau dabartinė rajono valdžia neplanuoja žydų organizacijai parduoti žydams svarbiausio Telšiuose išlikusio pastato. Tikėkimės, kad šios nuostatos vietos valdžia nepamirš ir ateityje, kad ir kokie politikai joje būtų.
Geri ryšiai, bendradarbiavimas su izraeliečiais, jų investicijos mūsų mieste, gausesni iš ten pas mus besilankantys žmonės išties būtų naudingi Žemaitijos sostinei. Bet Telšių savivaldybės pastangomis atlikta ješivos rekonstrukcija, kainavusi apie 1,7 milijono eurų (reikšminga dalis lėšų gauta iš ES struktūrinių fondų) leido šį ne tik žydams, tačiau ir visam mūsų miestui svarbų pastatą prikelti naujam gyvenimui, pritaikyti šiandienos poreikiams. Ješivoje nuolat vyksta nemažai renginių, ją lanko didelis kiekis turistų, joje veikia nuolatinė išsamiai žydų paveldą pristatantį ekspozicija. Nieko blogo, jei joje ateityje savo religines stovyklas rengs ir „Aterat Shlomo ješivos“ organizacija. Tačiau pastatas ir ateityje turėtų išlikti miesto ir Žemaičių „Alkos“ muziejaus žinioje bei būtų skirtas plačiajai visuomenei.
