Etninės kultūros globos tarybos svetainėje teigiama, kad Mažajai Lietuvai reprezentuoti naudojama trispalvė, kurioje spalvos – raudona, balta ir žalia – išdėstytos lygiomis horizontaliomis juostomis.
Vengrijos vėliava iš tiesų labai panaši, tik Mažosios Lietuvos vėliavos viršuje yra žalia juosta, per vidurį balta, apačioje raudona, o Vengrijos valstybinės vėliavos viršuje yra raudona, per vidurį balta, o apačioje žalia spalva.
Rytų Prūsijos regiono vėliava
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje teigiama, kad nuo XVIII a. pabaigos žinoma Mažosios Lietuvos vėliava, sudaryta iš 3 lygių horizontalių juostų, kurių spalvos, manoma, perimtos iš Tilžės miesto herbo.
Nuo 1829 m. šias spalvas ėmė naudoti Karaliaučiaus studentų korporacija „Littuania“, nuo 1885 m. – lietuvininkų kultūrinė draugija „Birutė“ Tilžėje. Šių spalvų juostos puošė šios draugijos leidinių viršelius, minint draugijos dešimtmečio jubiliejų 1895 m., draugijos valdybos nariai buvo pasipuošę žaliomis-baltomis-raudonomis šilkinėmis juostomis.
Mažosios Lietuvos vėliavą dažnai naudojo išeivijos lietuviai.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas dr. Vasilijus Safronovas Mažosios Lietuvos vėliavos reikšminę simboliką vertina atsargiai.
Jo manymu, ši vėliava XVIII a. galėjo atsirasti kaip Prūsijos valstybės Lietuvos provincijos (departamento) vėliava, t. y. ji pirmiausia ženklino administracinį vienetą, vėliau – etnografinį Rytų Prūsijos regioną.
„Tie, kurie tapatinosi su tuo regionu, pvz., studentų brolija “Littuania”, naudojo tas spalvas savo simbolikoje, tapatindamiesi su regionu.
Lietuvių draugijos, pradedant „Birute“, matyt, bandė tą vėliavą „pasisavinti“, teigdamos, kad ji lietuvių.
Iš tiesų ji buvo naudojama kaip autonominio krašto vėliava, pabrėžiant tęstinumą su Prūsų Lietuvos regionu ir skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos.
1905 metais Tilžėje vykusios amatų parodos vokiškame reklaminiame atviruke greta Vokietijos imperijos vėliavų (juodos-baltos-raudonos) matomos ir žalios-baltos-raudonos spalvų vėliavos. 1930 m. pašto ženkle, vokiškai skelbiančiame krašto šventę Tilžėje, irgi pagrindinis akcentas yra žalia-balta-raudona vėliava.
Ši vėliava buvo iškabinta ir Hitlerio vizito Klaipėdoje metu 1939 metais.
Matyt, po šios vėliavos simbolika iš pradžių tilpo ir lietuvininkai, ir vokiečiai – kitaip tariant, didžioji dalis Rytų Prūsijos. Antraip sunku paaiškinti, kodėl ši vėliava plevėsavo provokiškai nusiteikusioje minioje A. Hitlerio vizito Klaipėdoje metu”, – pastebėjo dr. V. Safronovas.
Klaipėdos krašto išvadavimo medalis, 1925 m. Dviejų laipsnių bronzos ir sidabro medaliai buvo įsteigti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto iniciatyva. Specialaus apdovanojimo akcijos vadovams ir dalyviams sprendimas buvo priimtas 1923 m. vasario mėnesį. Gamyba užsitęsė, apdovanojimo procesas prasidėjo 1925 m. sausį, minint antrąsias Klaipėdos krašto prijungimo metines.
Spalvas panaudojo tautinei vėliavai
Tuo metu Carinės Rusijos okupuotoje Didžiojoje Lietuvoje patriotinis aktyvumas, kartu ir atviras tautinių spalvų demonstravimas, buvo griežtai draudžiamas.
Tik 1917 m., jau atsiradus Lietuvos valstybingumo atkūrimo perspektyvoms, tautinės vėliavos klausimą ėmė svarstyti speciali Lietuvos Tarybos komisija, kurią sudarė Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas, dailininkas ir kultūros veikėjas Tadas Daugirdas.
Viena iš galimybių buvo nacionalinei tautinei vėliavai panaudoti Mažosios Lietuvos vėliavos spalvas.
T. Daugirdo nuomone, kuri buvo išdėstyta tuo metu leistame „Lietuvos aido“ laikraštyje, žalios-baltos-raudonos spalvų vėliava yra nepriimtina, „nes tokia jau vartojama rytinės Prūsijos ir Lietuvon patekus per Tilžę ir Karaliaučių. Be to, daugelis lietuvių nelabai sutiko su ta kombinacija, jiems labiau priimtina raudona su žalia apačioje, bet, vėlgi, šios dvi spalvos sudaro ganėtinai niūrų, liūdną įspūdį.“
Argumentuojant, kad būtent raudona ir žalia yra dvi vyraujančios spalvos lietuvių tautiniuose audiniuose, baltos spalvos buvo atsisakyta.
T. Daugirdas pasiūlė vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva, simbolizuojančia aušrą, įterpiant ją tarp raudonos ir žalios juostų.
Jo teigimu, geltona spalva taip pat randama tautiniuose audiniuose, ji kuria akims mielesnį, smagesnį įspūdį.
Lietuvos tautinė vėliava, kurią sudaro geltona, žalia ir raudona spalvos, oficialiai patvirtinta 1918 m. balandžio 25 d.
1919 metų sausio 1 d. Lietuvos trispalvė, kaip laisvos Lietuvos ženklas, pirmą kartą suplevėsavo Gedimino kalno bokšte.
Klaipėdos išvadavimo medalio apdovanojimo diplomas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto vėliava
Mažosios Lietuvos vėliava pavaizduota 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos pasirašytame vad. Tilžės akte.
Mažosios Lietuvos vėliavą 1923 m. naudojo ir Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas.
Šis komitetas buvo sudarytas iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos tarybos narių: Martyno Jankaus, Jurgio Strėkio, Jurgio Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio ir Jono Vanagaičio. Komitetas turėjo sudaryti įspūdį, kad žymiausi Klaipėdos krašto lietuvininkų politiniai veikėjai yra Klaipėdos sukilimo iniciatoriai.
1922 gruodžio 18 d. pirmą kartą Klaipėdoje susirinkęs, o vėliau į Šilutę persikėlęs komitetas oficialiai vadovavo sukilimui, rengė ir skleidė patriotinius atsišaukimus, nors realios įtakos krašto užėmimo operacijai neturėjo.
Apie komiteto įsteigimą oficialiai paskelbta 1923 m. sausio 4 d. atsišaukime „Klaipėdos gyventojai!“
Šaulių sąjungos dalyvavimas sukilime buvo parodytas kaip jos reakcija į sausio 7 d. pasirodžiusį komiteto atsišaukimą „Broliai Šauliai!“, kuriame buvo teigiama, kad lietuviai Klaipėdos krašte yra persekiojami.
Sausio 9 d. Šilutėje komitetas paskelbė manifestą, kuris turėjo legitimizuoti prancūzų administracijos nuvertimą Klaipėdoje.
1923 m. sausio 19 d. deklaracijoje komitetas pareiškė, kad Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos autonomijos teisėmis.
Gavęs šią deklaraciją, Lietuvos Seimas 1923 m. sausio 24 d. nurodė Ernesto Galvanausko vyriausybei parengti susijungimo aktus.
Tilžės miesto herbas, iš kurio, manoma, kilusi Mažosios Lietuvos vėliava.
1923 m. viduryje komitetas virto visuomenine Klaipėdos krašto lietuvininkų organizacija, spaudoje pasisakiusia aktualiais krašto gyvenimo klausimais.
Išsaugota autentiška Mažosios Lietuvos vėliava su užrašu „Vyr. M. L. Gelbėjimo Komitetas / Klaipėda 1923 m. sausio 9 d.“ yra unikali muziejinė vertybė, kuri po sukilimo pateko į Vytauto Didžiojo karo muziejų.
Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį ši vėliava atvežta į Klaipėdą ir bus pristatyta visuomenei sausio 15 d. 14 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) atidaromoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parengtoje parodoje „1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“.
Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikės Zitos Genienės, manoma, kad Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinės operacijos dalyviai 1923-iųjų sausio 15-ąją taip pat buvo rankas persirišę žaliais-baltais-raudonais raiščiais, simbolizuojančiais Mažosios Lietuvos vėliavos spalvas.
Mažosios Lietuvos vėliava, anot pašnekovės, matoma ir žuvusiųjų operacijos metu laidotuvių nuotraukose.
Šios vėliavos spalvų akcentai puošė ir operacijos dalyviams vėliau įteiktus Klaipėdos išvadavimo medalius ir diplomus.
