Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės nemėgstu vištienos. Vos paragavus, imu gūkčioti, pykina. Ji primena man vieną šeimos draugą – Petrą, kurio melsvai raudona nosis ir nuo pakaušio į priekį šukuojami plaukai, po kepta višta atsiduodančia berete, sukeldavo tam tikrus jausmus ir emocijas. Iš esmės suvokiau, kad maistas ir santuoka yra kiekvieno mūsų gyvenime, gan svarbu – nes kaimo žmogus yra maisto kūrėjas ir gamintojas, su maisto parūpinimu yra susiję ne tik pagrindiniai jo asmeniniai, bet ir bendruomeniniai žemiškojo pašaukimo įpareigojimai.
Ponas Petras – vištiena atsiduodantis senbernis, kuris desperatiškai ieškojo merginos. Vienam gyventi būdavo gėda, neteisinga ir netgi nepadoru. Kažkaip – nevykėliška. Neturint mylimosios, gyvenimo draugės, antrosios pusės – tai buvo visiems žinoma, kad gyvenama, visai nesirūpinant sveikata. Vištienos sultinys, neriebios šlaunelės mūsų namuose dažnai atsirasdavo ant mūsų pietų stalo ir buvo patiekalai , kurie turėjo teikti jėgų sveikatos ir padėti sulaukti ilgo amžiaus. Deja, man visa tai kvepėjo chrizantemomis, vaško žvakėmis ir kamparu.
Mano senelė, tėvo motina, įkopusi į aštuntą dešimtį nuolat rūpindavosi padoriomis kaimynų laidotuvėmis. Manimi vedina, eidavo atsisveikinti su tais pažįstamais, kurie paskubėjo palikti šį margą pasaulį anksčiau už ją ir sukalbėti Amžiną atilsį. Malda buvo kalbama greitai, be stabtelėjimų ir graudulio gaidelių ir priminė pieno separavimo mašinos burzgimą. Niekada neužmiršiu pagrabo pas Špokus. Ten ant stalo buvo padėtas vištienos pusdubenis, o mėsos spalva tip top, kaip sudėtų senolio rankų. Visą apeigos vyksmą fiksuodavo akys ir galva. Aš sukdavau akis nuo žmogaus karste. Apžiūrinėdavau gėles, bet žvilgsnis vis užkliūdavo už sunertų rankų. Vaizdas nepalikdavo manęs nei dieną, nei naktį. Sapnuodavau, kad bėgu nuo kraupios būtybės, tiesiančios melsvokas, šaldytos vištienos spalvos sustingusias rankas mane sugauti. Bandydavau persižegnoti ir taip su Dievo pagalba atsikratyti pabaisos. Bet manęs neklausė nei dešinė ranka, nei liežuvis. Kojos pakluso mano valiai, bet paaiškėdavo, kad bėgau akligatviu. Nubusti pavykdavo tuo momentu, kai pikta būtybė dar nespėdavo priartėti taip, jog tos klaikios rankos mane pasiektų. Namo parėjusi, senelė išvardindavo daugybę dalykų, kurių ji nenorėtų savo laidotuvėse .
Petras buvo gera partija santuokai, bent jau taip kaimo moterėlės kalbėjo. Būtų aprūpinęs šeimą, namuose netrūktų maisto. Mano vaikystės laikais daržovės buvo valgomos tada, kai geresnio valgio šeima pritrūkdavo. Purtydavosi man širdis vos paragavus sveikuoliškų patiekalų. Nors visi sakydavo, kad ponas Petras pasiturintis, gera partija santuokai, tačiau vos jį pamačius pasijusdavau lyg žiūrėdama į pietų stalą, sveikuoliškais patiekalais nukrautą. Nors protas suvokė, kad gal ir turtingą gyvenimą pasipiršęs ponas Petras pasiūlys, lygiai kaip ir buvo nuo seno tėvų įskiepytą, kad sveikas maistas – grožio ir sveikatos šaltinis. Nesupratau kodėl ta mano širdis taip purtosi, jei visa tai ir sveikatai ir geram gyvenimui taip reikalinga?..
Petras buvo aukštaūgis, burnoje blizgėjo du auksiniai dantys – turto ir prabangos simbolis. Atlėpusios didelės ausys rodė, kad žmogus esąs gabus amatams. Sodriai juodos panagės buvo didžiausio darbštumo ženklas. Jauna nebuvau protinga: nuo pakaušio į priekį šukuojami jo plaukai, po kepta višta pakvipusia berete, sukeldavo tam tikrus jausmus, kurie trukdė pasiryžti kartu su juo žengti prie altoriaus ir sukūrus šeimos židinį, kartu semtis sveikatos . Mus dažnai kaimynai į svečius kvietė kartu, susiėjimuose aiškino, kaip mes vienas kitam tinkame, bet kuo daugiau aiškino, įtikinėjo tuo ryškiau, jam vos tik pažvelgus į mane , užuosdavau kamparą ir vaško žvakes, pasijusdavau ,lyg žiūrėdama į pietų stalą su vištienos ir kalakutienos patiekalais, pagardintais cime.
Mama ypatingai rūpindavosi, kad vaikai sustiprėtų, ypač po ligos. Ji stengdavosi mus maitinti taip, kad ilgam išliktų atminty mielas prisiminimas apie gimtuosius namus. Iki šiol negaliu pamiršti ryto egzekucijos, kuomet pusryčiams gauni didžiulę lėkštę varškės, ištrintos su kaimiška grietine ir medumi, o užsigerti visa tai reikėdavo specialiu jėgos gėrimu – kiaušinio tryniu išplaktu su saldžia grietinėle. Po šito sveikatos užtaiso smūgio vos spėdavau pašokti nuo stalo ir bėgte į kiemą link namuko su širdele. Užsidarius reikėdavo susitrinti laikraštį, mat tualetinio popieriaus kaime ne visada būdavo, o laikraščius prenumeruodavom reguliariai. Gerai, jei nebūdavo svečių. O jei svečiai pamatydavo sveiko maisto poveikį tuoj atsirasdavo dora, augusi moteriškė, sugebanti nustatyti ligą ir paskirti gydymą: „Kirmėlės“, – ištardavo nuosprendį, kuri nors iš viešnių. Tuoj kažkas išbėgdavo ieškoti „terpentino“, vištos plunksnos ir pelynų. Mane ištrindavo terpentinu, kambaryje degindavo vištos plunksną. Procedūros pabaigoje teko gurkšnoti pelynų arbatą. Kartu oi kartu burnoje būdavo, vien pagalvojus apie pelynus ar apie besiperšantį kaimyną.
Ponas Pertas, prieš eidamas mergintis, atlikdavo grožio procedūras. Jis baisiausiai nerimavo, kad pamažu slenka nuo jo galvos, kažkada buvę vešlūs plaukai. Tad jų likučius jis savaitgaliais tepdavo kiaušinio tryniu, o persiskalaudavo išrūgomis. Dažnai – plaukų standinimui naudodavo vandens ir cukraus tirpalą. Juk anuomet kaime lako plaukams nebūdavo. Jo plaukai dažnai sukietėdavo, o šukuojant byrėdavo kiaušinių ir cukraus „miltukai“. Tad vos priartėjus ponui Petrui, prisimindavau mamos specialų gėrimą, kurį ji sutaisydavo skrandžiui išvalyti: stiklinė vandens šaukštelis cukraus, šaukštelis sodos ir šaukštelis acto. Ją turėdavau išgerti iki dugno. Gerdama gėrimą nuo visų skrandžio negalavimų, prisimindavau Petro šukuoseną.
Per šventes ponas Petras užsukdavo į svečius baisiausiai pasipuošęs. Žodį baisiausiai sakau ne perkeltine prasme. Tuomet jo plinkanti galva buvo sušukuota kažkaip kitaip – ne nuo pakaušio į viršų, o kažkokiu keistu sūkuriu susuktu ratu aplink visą galvą. Kai jis įšildavo, gerokai pralinksmėdavo, natūralių plaukų vainikas iširdavo ir nukrisdavo ant pečių. Kartais tas kuokštas kvepėjo nebe vištiena, o kažkaip aitriau. Tik po daugelio metų jo sesuo prasitarė, kad kaimo žiniuonė jam grožio receptą buvo į ausį pašnibždėjusi, esą šlapimas – gydo nuo visų ligų, o dažnai juo plaunant plaukus, sustoja jų slinkimas.
Tad vos priartėjus ponui Petrui prisimindavau kažkaip mamos specialų gėrimą, kurį jis sutaisydavo skrandžiui išvalyti: stiklinė vandens šaukštelis cukraus, šaukštelis sodos ir šaukštelis acto. Ją turėdavau išgerti iki dugno.
Mano širdis neskubėjo parodyti to, su kuriuo švytinti laime būčiau galėjusi žengti prie altoriaus Man nesisekė meilėje. Todėl reikėjo specialios dietos. Manęs laukė ne viena sveiko maisto ataka per pietus: riebus sultinys, maltos mėsos kukulis, tarkuoti burokėliai su daug saulėgrąžų aliejaus, prizas už tuščias lėkštes – gabalėlis chalvos ar hematogeno. Na , žinoma, ir vėl vanduo su soda. Vakare – stiklinė burokėlių ar dilgėlių sulčių. Jei, lakstydama po kiemą pajusdavau, kad diegia šoną, tylėdavau kaip žemė, bijojau „ augusios‘‘ moters su jos gydymo priemonėmis, vyliausi, kad niekas nesužinos, ko mano „širdis geidžia“ , ir nepurtys jos sveikuoliškais patiekalais ir patarimais.
Ištekėjau aš, deja, ne už Perto. Iš šios piršlybų karštinės mane išgelbėjo pienininkas Ignas, kuris žaliame bidonėlyje vežiojo pieną seniems kaimo žmonėms, nebelaikantiems gyvulių. Jei bidonėlyje likdavo pieno, jis atvažiuodavo į mūsų kiemą katino Rainio palepinti. Nebuvo jis gražuolis, kvepėjo šiltu pienu ir šienu. Nebuvo turtingas. Barščius srėbė taip, kad visiems prie stalo kildavo apetitas. Kai mama ir senelė imdavo guostis, kokią ligotą vienturtę Dievulis davė, Ignas tik nusišypsodavo . Ta šypsena nustelbdavo visus kvapus, saulė nuo jos tapdavo kaitresnė, skruostai parausdavo, duona pasaldėdavo. Kai jis parsivedė mane į savo namus, radau tuščias komodos lentynas, varpučiais prižėlusį daržą, tylą tvartelyje. Mokiausi virti kirvio košę ir visiems galiu patarti, kad tai sveikiausias valgis, o jei valgoma su šypsena – skanesnio už jį nieko nerasi.
| Gerosios bakterijos vaikams |
