Ilgametis „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio skaitytojas ir redakcijos bičiulis Vladimiras Ryžakovas pakvietė į „Klevo“ sodų bendriją. Ne tik puikiai tvarkomo sodo aplinka pasigėrėti, bet ir žvilgterėti į nedidelėje eglaitėje gerą metrą nuo žemės susuktą juodojo strazdo lizdą, kuriame glaudėsi penketas jau plunksneles pradėjusių auginti jauniklių.
Algirdas Dačkevičius
Vladimiras, žengiantis 94 metus, yra vienas iš pagrindinių „Klevo“ sodų bendrijos įkūrėjų, todėl jam ir šiandien nepamirštama 1979 metų rugpjūčio 23-ioji, kai pradėjo kurtis šiame sode. Pradžia buvo nelengva, nes reikėjo rūpintis ne tik keliais, bet ir vandentiekio bei elektros atvedimu. Dar vėliau, asfaltuojant kelią į Lieplaukę, atsirado asfaltas į sodų bendriją. Lengva pasakyti, kad atsirado, nes prieš tai nemažai valdžios institucijų slenksčių reikėjo įveikti. Sodininkai, pastebėję Vladimiro veiklumą, patikėjo jam bendrijos pirmininko postą, o kartu „padovanojo“ visą rūpesčių naštą. Jis net 15 metų vadovavo šiai sodų bendrijai.
Būdami labai darbštūs, Emilija ir Vladimiras puikiai tvarkėsi patys, kitiems rodydami pavyzdį. Ne veltui jų sodas buvo pripažintas tarp gražiausių ir pavyzdingiausių. Be to, Vladimiras apie pusės aro plote buvo įkurdinęs medelyną, kur iš eglių kankorėžių sėklų augino eglaites, taip pat augino vaismedžius, uogakrūmius, visokiausius dekoratyvius krūmus. „Juos dovanodavau kaimynams, giminėms ir draugams. Galima sakyti, kad mano „augintiniai“ pasklido po Lietuvą“,– šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.
O maumedžio kankorėžių sėklų jis parsinešė nuo Ilgio ežero pakrantės. Pirmais metais jo medelyne sėklos prastai dygo, bet antrais – atsilygino su kaupu. Sodinukų užteko ir sau, ir bičiuliams. Vladimiras parodė penketą prieš 40 metų pasodintų maumedžių, aukštai savo viršūnes iškėlusių į dangų.
Jaukus sodas – didelė atgaiva žmonai Emilijai, su kuria Vladimiras gyvena daugiau negu 60 metų. Ji, ištrūkusi po žiemos iš miesto daugiabučio, čia jaučiasi daug žvaliau.
Gamtą mylinčiam telšiškiui labai skaudu, kai ji teršiama, ypač statybinėmis atliekomis. Vladimiras parodė aptvertą šiukšlyną, bet nevalyvi žmonės savo įpročio nenori keisti.
Gamtos mylėtojas vertina medžio ir žmogaus ryšį. Ta proga jis savo penkiems proanūkiams pasodino po vardinę eglaitę.
Labai simboliška – greitai išskris iš lizdo penketas juodojo strazdo vaikelių, kaip į gyvenimą skrenda penketas Ryžakovų proanūkių. Tikėkime, draugiški kaimynai strazdukai nutūps į vardines eglaites, o joms ūgtelėjus, gal ten ir savo lizdelius susuks.
