„Socialinis darbuotojas tam tikrose gyvenimiškose situacijose perima psichologo, mamos, draugo, patarėjo, tarpininko, mokytojo bei kitus vaidmenis, siekdamas bent minimalaus teigiamo pokyčio kito žmogaus gyvenime. Šis specialistas turi pasižymėti tolerancija – gebėjimu priimti kitą, tokį, koks jis yra, empatija, pagarba, kūrybiškumu, nes kiekvieno asmens, kuriam reikalinga pagalba, situacija ir gebėjimai yra skirtingi“, − taip teigia Telšių centro „Viltis“ socialinė darbuotoja Julė Kikilienė, kurią jos profesiniame kelyje labiausiai džiugina ir motyvuoja laimingi centro klientai, drauge su kolegomis, nors ir minimalūs, bet pasiekti pokyčiai klientų kasdieninėje veikloje, tėvų/globėjų įsitraukimas į vykdomas veiklas, jų atgalinis ryšys.
Justina Lukošienė
Julė Kikilienė gimė ir augo Telšiuose, čia, kaip ir visi vaikai, lankė darželį ir mokyklą. „Save prisimenu kaip aktyvią mergaitę, kuri užsiėmė įvairia menine bei sportine veikla. Buvau pakankamai ramaus būdo, draugiška bei komunikabili“, − pasakojo pašnekovė.
Paklausta, kodėl savo gyvenime nusprendė rinktis socialinio darbuotojo kelią, telšiškė sakė, kad kiekvienas tam tikru gyvenimo periodu patiriame bei išgyvename skirtingas situacijas savo gyvenime, kurios daro įtaką tolimesniems planams ir pasirinkimams. „2017 m. pabaigus socialinio darbo studijas, prasidėjo mano, kaip socialinės darbuotojos, kelias, besitęsiantis ir šiandien, bei motyvuojantis tobulėti ir įgyti naujų žinių, kurias galėčiau pritaikyti savo darbe. Socialinio darbuotojo profesija yra sudėtinga, tačiau laikas, skiriamas asmenims, kuriems yra reikalinga tavo pagalba, tai atperka. Ši profesija suteikia galimybę savirealizacijai, dirbti skirtingose socialinėse srityse su skirtingomis žmonių grupėmis ir jų problemomis. Noras padėti žmonėms, esantiems sudėtingoje situacijoje, buvo pagrindinė motyvacija siekti socialinio darbuotojo išsilavinimo ir žengti šiuo keliu“, − tvirtino socialinė darbuotoja, teigianti, kad kiekviename darbe naujos pradžios yra kupinos nežinios, baimės, iššūkių, bet tuo pačiu ir teigiamų emocijų, naujos patirties, įgūdžių, siekių ir tikslų. „Pradėjus dirbti su suaugusiais asmenimis, turinčiais negalią, kiekvieną dieną stengiausi pažinti kiekvieną klientą, jų poreikius, pomėgius, užmegzti kontaktą bei pasitikėjimu grįstus santykius. Pirmosios darbo savaitės leido suprasti, kokie šie asmenys yra ypatingi ir kiek daug ko jie gali mus išmokyti“, − kalbėjo J. Kikilienė, Telšių centre „Viltis“ dirbanti socialine darbuotoja jau daugiau nei penkerius metus.
Pasak jos, kiekviena darbo diena yra įdomi, nes, atvykus į darbovietę, nežinai, kas tądien laukia, nėra varginančios monotonijos, ją visada praskaidrina klientai. „Kiekviena diena prasideda nuo pasisveikinimo su klientais ir kolegomis. Klientai turi savo dienos režimą, kasdien lanko meninius, muzikinius užsiėmimus, mankštą, multisensorinį kambarį, kuriame gali atsipalaiduoti. Grupėje taip pat planuojame užsiėmimus, atsižvelgiant į klientų poreikius ir galimybes bei jų pomėgius“, − vardijo specialistė.
Kalbėdama apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti kasdienybėje, ji paminėjo klientų emocinę-psichologinę savijautą, mat ne visi asmenys su negalia geba išsakyti savo jausmus, įvardyti ar parodyti, kaip jie jaučiasi, pasakyti ar parodyti, kas jiems skauda. „Kitas iššūkis − jų integracija visuomenėje, jos požiūris į asmenis su negalia. Kaip bebūtų gaila, vis dar susiduriama su neigiamu požiūriu į negalią turinčius žmones. Tik nuolatinis darbas su klientu, bendravimas ir bendradarbiavimas su jo artimaisiais bei kolegomis, asmenų su negalia stebėjimas skirtingose situacijose, pokalbiai, didesnis įsitraukimas į kitų organizacijų vykdomas veiklas, bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis padeda šiuos iššūkius palaipsniui įveikti“,− įsitikinusi J. Kikilienė.
Kaip pavyksta atrasti kelią į kiekvieno centrą lankančio kliento širdį? Į šį klausimą pašnekovė ilgai atsakymo neieškojo, sakydama, kad tiesiog reikia būti savimi, priimti kiekvieną klientą tokį, koks jis yra. „Jie yra nuostabūs žmonės, kurie geba parodyti, kad žmogaus laimė slypi paprastume. Vietoje to, kad sustotume ir pasidžiaugtume tuo, ką turime, mes kasdien vis kažkur skubame ir lekiame, nebepastebime to, kas mus supa aplink. Taigi − paprastumo, gebėjimo džiaugtis net menkiausiomis smulkmenomis, draugiškumo bei daugelį kitų savybių galima pasimokyti iš žmonių su negalia“, − neabejoja Telšių centro „Viltis“ socialinė darbuotoja. Nors ir nemažai specialistė savęs išdalina centro klientams, tačiau, anot jos, socialinio darbuotojo kelias tuo ypatingas, o ir mainais gaunamas atgalinis ryšys ją dar labiau motyvuoja nesustoti ir judėti į priekį.
