Kaip nafta pasiekia Lietuvą? Kodėl vienas svarbiausių šalies energetikos objektų buvo pastatytas būtent Būtingėje? Ką bendro turi naftos terminalas, Lietuvos nepriklausomybė ir aplinkosauga? Atsakymų į šiuos klausimus Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos mokiniai ieškojo edukacinės išvykos į Būtingės naftos terminalą metu.
Terminalas, gimęs kartu su nepriklausoma Lietuva
Būtingės naftos terminalo istorija prasidėjo pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. 1990 m. Sovietų Sąjungai paskelbus Lietuvai ekonominę blokadą, buvo ribojamas naftos, dujų ir kitų žaliavų tiekimas. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla žaliavą gaudavo vamzdynais iš Rytų, todėl galimybė savarankiškai importuoti naftą jūrų keliu tapo ne tik ekonominiu, bet ir strateginiu valstybės interesu.
Idėja statyti terminalą pradėta svarstyti dar 1991 metais. 1995 m. įkurta bendrovė „Būtingės nafta“, o 1999 m. liepos 22 d. į pirmąjį tanklaivį „Centaur“ buvo pakrauta daugiau kaip 68 tūkst. tonų naftos. Tačiau kelias iki šio įvykio nebuvo paprastas.
Lietuva turi vos apie 90 kilometrų Baltijos jūros pakrantės. Palyginkime: Latvija – apie 500 kilometrų, o Estija, skaičiuojant ir salas, – beveik 3 800 kilometrų. Lietuvos pajūris trumpiausias iš visų trijų Baltijos valstybių. Didžioji jo dalis priklauso Kuršių Nerijai, o žemyninio pajūrio, kuriame išsidėsčiusios Melnragė, Giruliai, Karklė, Palanga, Šventoji ir Būtingė, turime tik apie 39 kilometrus.
Vos 39 kilometrai, kuriuose turi išsitekti miestai, kurortai, paplūdimiai, miškai, saugomos teritorijos ir pramonės objektai. Todėl sprendimai, ką ir kur statyti Lietuvos pajūryje, neišvengiamai paliečia skirtingus visuomenės interesus.
Melnragė galėjo atrodyti visai kitaip
XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje viena iš svarstytų naftos terminalo vietų buvo teritorija tarp Pirmosios ir Antrosios Melnragių. Ten, kur šiandien žmonės poilsiauja, vaikšto pušynuose ir važinėja dviračiais, galėjo atsirasti didelė pramoninė teritorija.
Buvo svarstomos ir kitos vietos – Karklė, Šventosios apylinkės, Būtingė. Specialistai vertino pakrantės sąlygas, galimybes tiesti vamzdynus, laivybos saugumą ir ekonomines išlaidas.
Tuo metu Lietuvoje stiprėjo aplinkosaugos judėjimas. Terminalo statybos planai sulaukė žaliųjų organizacijų pasipriešinimo. Buvo organizuojami susirinkimai, protestai, renkami parašai, kreipiamasi į valdžios institucijas. Visuomenei rūpėjo galimas naftos išsiliejimo pavojus, pramonės poveikis Baltijos jūrai ir pakrantės ekosistemoms.
Galiausiai pasirinkta Būtingė, netoli Lietuvos ir Latvijos sienos. Ši istorija primena, kad energetinis saugumas, ekonominė nauda ir gamtos apsauga – skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję valstybės ir visuomenės interesai.
Nematomas uostas Baltijos jūroje
Būtingės terminalas neprimena įprasto jūrų uosto su krantinėmis ir prie jų stovinčiais laivais. Didžiuliai tanklaiviai švartuojasi jūroje, maždaug už septynių kilometrų nuo kranto, prie specialaus vienataškio švartavimo plūduro (SPM).
Terminalo infrastruktūrą sudaro 91,5 kilometro ilgio naftotiekis, jungiantis Būtingę su Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, šeši rezervuarai, kuriuose telpa 306 tūkst. kubinių metrų naftos, ir maždaug 10 kilometrų ilgio jūrinis vamzdynas.
Per metus terminale vidutiniškai iškraunama apie 95 tanklaivius ir importuojama apie 9,5 mln. tonų naftos. Terminalas gali aptarnauti tanklaivius, kurių grimzlė siekia iki 16 metrų, ilgis – iki 279 metrų, o plotis – iki 50 metrų.
Tanklaivio grimzlė – tai atstumas nuo vandens paviršiaus iki žemiausios panirusios laivo korpuso dalies. Kuo daugiau krovinio gabena laivas, tuo giliau jis panyra į vandenį. Todėl saugiai laivybai būtina įvertinti ne tik tanklaivio dydį, bet ir jūros gylį.
Naftos transportavimą užtikrina siurbliai, sklendės ir automatizuotos valdymo sistemos. Maždaug kas 20 kilometrų vamzdynuose įrengtos sklendės, o naftotiekio „Mažeikiai–Būtingė“ technologiniai procesai, siurblių veikla ir slėgis vamzdyne stebimi bei valdomi iš Būtingės dispečerinės.
Šiuo metu terminalą valdo AB „ORLEN Lietuva“, priklausanti Lenkijos energetikos koncernui „ORLEN S.A.“
Iš pradžių Būtingės terminalas daugiausia buvo naudojamas naftai eksportuoti. Tačiau 2006 m., nutrūkus naftos tiekimui iš Rusijos „Družbos“ vamzdynu, jo reikšmė iš esmės pasikeitė. Terminalas tapo pagrindiniu keliu, kuriuo žaliavinė nafta iš pasaulio rinkų pasiekia Mažeikių gamyklą.
Technologijos, saugumas ir aplinkosauga
Pažinties su terminalu metu mokiniai apžiūrėjo priešgaisrinę techniką, susipažino su darbuotojų apsaugos priemonėmis, lankėsi technologinių procesų valdymo patalpoje. Jų dėmesį patraukė gaisrų gesinimo įranga, dujų analizatoriai, didžiuliai pramoniniai varžtai ir kiti įrenginiai.
Dujų analizatoriai padeda nustatyti pavojingų dujų bei degiųjų garų koncentraciją ore ir įvertinti galimą gaisro ar sprogimo pavojų. Tuo tarpu įspūdingo dydžio plieniniai varžtai primena, kokias mechanines apkrovas turi atlaikyti pramoninės konstrukcijos.
Mokiniai taip pat susipažino su vandens valymo infrastruktūra. Naftos terminale būtina užtikrinti, kad galimai naftos produktais užterštas vanduo būtų tinkamai surenkamas ir valomas. Tai svarbi aplinkosaugos dalis, padedanti mažinti pramoninės veiklos keliamą taršos riziką.
Sudėtingą terminalo infrastruktūrą prižiūri palyginti nedidelė – apie 30 darbuotojų – komanda. Daugelis procesų automatizuoti, todėl specialistams ypač svarbu tiksliai stebėti technologinius parametrus, laiku pastebėti sutrikimus ir užtikrinti saugų įrenginių darbą.
Kai mokykliniai dalykai tampa profesijomis
Edukacinė išvyka suteikė galimybę susieti mokykloje įgyjamas žinias su realiais pramonės procesais. Naftos transportavimas apima fiziką, chemiją, matematiką, informacines technologijas, inžineriją ir aplinkosaugą.
Terminale dirba įvairių sričių specialistai – inžinieriai, technologai, elektrikai, mechanikai, automatikos, aplinkosaugos ir darbų saugos darbuotojai. Jų profesijose būtinas ne tik techninis pasirengimas, bet ir tikslumas, atsakomybė, gebėjimas bendradarbiauti bei priimti sprendimus.
Mokiniai sužinojo ir tai, kad nafta yra ne tik degalų, bet ir daugybės kasdien naudojamų gaminių žaliava. Iš jos gaunamų medžiagų gaminami plastikai, sintetiniai audiniai, automobilių padangos, tepalai, kosmetikos priemonių sudedamosios dalys ir kelių dangoms naudojamas bitumas. Mažeikių gamykloje iš naftos gaminami benzinas, dyzelinas, aviaciniai degalai, suskystintos naftos dujos ir kiti produktai.
Pažintis su Būtingės naftos terminalu mokiniams leido pamatyti, kaip istorija, geografija, gamtos mokslai ir šiuolaikinės technologijos susitinka vienoje vietoje – Lietuvos pajūryje.
Už neeilinę patirtį ir galimybę apsilankyti strategiškai svarbiame objekte dėkojame „Ignitis grupės“ komunikacijos koordinatoriui Mindaugui Tamošiūnui, Būtingės terminalo operacijų vadovui Donatui Morkūnui ir eksploatavimo inžinieriui Kęstučiui Jonikui.
Į profesinio veiklinimo vizitą mokinius lydėjo Klaipėdos ,,Smeltės“ progimnazijos 8a klasės auklėtoja Asta Kontautienė ir karjeros specialistė Dana Lukauskienė.
