Viduramžiai dažnai romantizuojami kaip pilių, riterių ir karalių laikai. Tačiau už didingų mūrų slypėjo ir kita istorijos pusė – žiaurios bausmės, viešos egzekucijos bei kankinimai, anuomet buvo laikomi teisėtu būdu išgauti prisipažinimą ar nubausti nusikaltėlius.
Dešimtys kankinimo priemonių
Apie tai primena Krokuvos senamiestyje veikiantis Kankinimų muziejus. Nedidelėje, tačiau įspūdingoje ekspozicijoje lankytojai gali iš arti pamatyti dešimtis viduramžių bausmių ir tardymo priemonių rekonstrukcijų. Muziejaus tikslas – ne šokiruoti vien dėl efekto, bet priminti, kokia buvo teisingumo samprata prieš kelis šimtus metų.
Kankinimas vandeniu, kaulų laužymas
Ekspozicijoje galima pamatyti vandens kankinimo įtaisų aprašymus. Įtariamasis būdavo prievarta girdomas dideliais kiekiais vandens arba jam į gerklę kišama medžiaga, kuri, prisigėrusi vandens, plėsdavosi ir sukeldavo dusimą. Paradoksalu, tačiau anuomet tokie metodai neretai buvo laikomi „lengvais“, o jų metu išgauti prisipažinimai dokumentuose įvardijami kaip „savanoriški“.
Ne mažiau šiurpus eksponatas – galvos trupintuvas. Prisukamu mechanizmu pamažu spaudžiama galva pirmiausia traiškydavo žandikaulius ir veido kaulus. Vėliau toks įrankis dažniau naudotas ne egzekucijoms, o tardymams – siekiant priversti žmogų prisipažinti. Lankytojai gali apžiūrėti ir vadinamuosius geležinius batus, skirtus pėdų bei kojų kaulams traiškyti, medinius pančius, gėdos įrenginius bei kitus eksponatus, primenančius, kad bausmės anuomet buvo ne tik fizinės, bet ir viešos – skirtos įbauginti aplinkinius.
Kaitinama raganų kėdė
Vienas labiausiai dėmesį patraukiančių eksponatų – vadinamoji raganų kėdė. Ji nusėta geležiniais smaigais, o prie jos buvo prirakinamos moterys, apkaltintos raganavimu. Kai kuriuose modeliuose sėdimoji dalis galėjo būti įkaitinama. Muziejaus aprašyme minima 1693 metais Austrijoje vykusi byla, kai 57 metų Maria Wukinetz vienuolika dienų buvo kankinama, tačiau kaltės taip ir nepripažino.
Metalinė gėdos kaukė
Muziejuje eksponuojama ir gėdos kaukė. Skirtingai nei daugelis kitų eksponatų, ji nebuvo skirta žaloti kūną. Nusikaltęs žmogus privalėdavo ją viešai dėvėti miesto gatvėse. Tokia bausmė žemino, atimdavo garbę ir turėjo atgrasyti kitus nuo panašių nusižengimų. Viduramžiais vieša gėda dažnai buvo laikoma ne mažesne bausme nei fizinis skausmas.
Skausmas – kaip tardymo priemonė
Muziejuje eksponuojama garsioji tempimo lenta (The Rack). Prie jos pririštam žmogui sukant mechanizmą buvo tempiamos rankos ir kojos, kol plyšdavo raiščiai, išnirdavo sąnariai ar net trūkdavo raumenys. Tokiais kankinimais buvo siekiama ne tik nubausti, bet pirmiausia išgauti prisipažinimą. Dar žiauresnis eksponatas – Judo lopšys (Judas Cradle). Ant smailaus piramidės formos smaigalio „pasodinamas“ žmogus patirdavo nepakeliamą skausmą. Kankinys dažnai netekdavo sąmonės, tačiau budeliai jį atgaivindavo ir kankinimus tęsdavo.
Gyvūnai taip pat buvo teisiami
Viena netikėčiausių muziejaus ekspozicijų pasakoja apie šiandien sunkiai suvokiamą reiškinį – viduramžiais buvo teisiami ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Pagal to meto teisę naminiai gyvuliai – kiaulės, arkliai ar šunys – galėjo būti teisiami pasaulietiniuose teismuose. Jei gyvūnas mirtinai sužeisdavo žmogų ar padarydavo kitą žalą, jam būdavo skiriamos bausmės, kartais net mirties nuosprendis. Tuo tarpu žiurkėmis, pelėmis ar vabzdžiais rūpinosi bažnytiniai teismai – jiems būdavo skelbiami prakeiksmai ar net simbolinė ekskomunika. Norintiems dar stipresnių įspūdžių muziejus siūlo papildomą pramogą – už atskirą mokestį galima apsilankyti vorų kambaryje, kuriame eksponuojami gyvi egzotiniai vorai. Taip istorijos pamoka čia virsta ne tik pažintine, bet ir drąsos išbandymu.
Istorija, kuri verčia susimąstyti
Nors muziejus siekia parodyti viduramžių bausmių istoriją, istorikai primena, kad dalis eksponatų yra rekonstrukcijos, o kai kurių prietaisų naudojimas realybėje buvo gerokai retesnis, nei leidžia manyti populiarioji kultūra. Vis dėlto ekspozicija leidžia suprasti, kaip stipriai per kelis šimtmečius pasikeitė teisingumo samprata ir žmogaus teisės. Apsilankymas šiame muziejuje nepalieka abejingų – tai viena tų vietų, iš kurios išeini su palengvėjimu, kad tokie laikai liko istorijos puslapiuose.
Dana Lukauskienė
www.musuzinios.lt
