Šioje pavasario sesijoje Seimas ruošiasi svarstyti iniciatyvą dėl neperdirbamo plastiko pakuočių atliekų mokesčio pataisos. Šios pataisos iniciatoriai siūlo Lietuvos Europos Sąjungai (ES) mokamą įnašą už neperdirbto plastiko pakuočių atliekų kiekį perkelti vietos gamintojams ir importuotojams, motyvuojant, kad tai paskatins šiuos sparčiau didinti plastikinių pakuočių perdirbimą. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) supranta ir palaiko būtinybę ieškoti sprendimų plastiko taršos problemai, tačiau pažymi, kad siūlomi įpareigojimai vietos gamintojams bei importuotojams nepadėtų pasiekti itin ambicingo plastiko perdirbimo tikslo ir iš esmės nespręstų plastiko taršos problematikos.
LPK inicijuojamuose pakeitimuose pasigenda kompleksiškų ir tvarių sprendimų, kurie sudarytų realias prielaidas pasiekti šimtaprocentinį plastiko perdirbimo tikslą, todėl pakartotinai kreipėsi į Aplinkos ministeriją prašydama atsižvelgti į pastabas ir pasiūlymus bei suteikti suinteresuotosioms pusėms daugiau aiškumo.
LPK savo kreipimesi, kurį taip pat išsiuntė ir Vyriausybei bei Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, pažymi, kad šiandien Lietuvoje kol kas nėra galimybių surinkti visas panaudotas plastiko pakuotes. Tuo labiau nėra galimybės surinkti jų tokios kokybės, kad būtų galima perdirbti. Be to, pakuočių atliekų perdirbimo galimybės šiandien tebėra ribotos. Jų didinimas reikalauja tiek žymiai daugiau laiko, tiek finansinių investicijų, tiek pokyčių iš visų plastiko pakuočių atliekų tvarkymo grandinės dalyvių, t. y. ne tik gamintojų bei importuotojų, bet ir pakuočių tvarkymo organizacijų, atliekų surinkėjų, atliekų tvarkytojų bei perdirbėjų. Kokybiškiems ir pamatuotiems pokyčiams visoje šioje sistemoje įgyvendinti būtina realiai valdyti pakuočių srautų informaciją, o tam reikalinga atitinkamai sutvarkyti duomenis ir apskaitas.
Vienas esminių aspektų yra tai, jog pats pakuočių atliekų surinkimas yra problemiškas. Lietuvoje gyventojai, kurie yra galutiniai pakuočių vartotojai, dažniausiai rūšiuoja ir nepakankamai, ir netinkamai. Už surinktas perdirbti tinkamas pakuotes yra mokami pinigai kaip už žaliavą pakartotiniam perdavimui – tai yra prekė. O už priemaišas kaip už „šiukšlių“ tvarkymą jau šiandien moka gamintojai, importuotojai. Kuo daugiau yra priemaišų, pakuotės užterštos, nebetinkamos perdirbti – tuo daugiau moka gamintojai bei importuotojai. LPK akcentuoja, kad kertinis šios situacijos sprendimo būdas yra galutinių vartotojų edukacija ir ekonominis motyvas.
Pažymėtina, jog pakuotojų įmonės, kurios nors ir patiekia į rinką 100 proc. perdirbamą pakuotę, negali įtakoti likusios surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo grandies. Dabartinė atliekų rūšiavimo grandinės kokybinė būklė neužtikrina 100 proc. perdirbamų pakuočių patekimo pas atliekų tvarkytoją, o tai, savo ruožtu, neužtikrina 100 proc. perdirbimo. Tai rodo, kad, nors minėta inciatyva „siekiama sudaryti paskatas pakuočių gamintojams ir importuotojams sparčiai didinti plastikinių pakuočių perdirbimą“, pasiekti šimtaprocentinį perdirbimą yra neįmanoma ne vien tik dėl gamintojų ir importuotojų kaltės. Nepaisant to, visą dabartinę mokestinę naštą („baudą“ už neperdirbtą kiekį) norima „perkelti“ tik vietos gamintojams ir importuotojams, kas nėra proporcinga jų galimybių ir atsakomybės daliai.
Pasak mokesčio pataisos iniciatorių, įgyvendinus jų siūlomą pataisą Lietuvai nebereikės mokėti „baudos“ ES iš valstybės biudžeto. LPK vertinimu, ta mokestinė našta tam tikra dalimi atsispindėtų galutinėse produktų (ypač maisto ir gėrimų, nes dauguma neperdirbamų pakuočių yra šiame sektoriuje) kainose, kadangi vietos gamintojų ir importuotojų mokamos „baudos“ ar papildomos išlaidos, patirtos siekiant kuo didesnio sutvarkymo, yra viena iš savikainos eilučių ir tai didina produkto kainą.
LPK taip pat atkreipia dėmesį, kad maisto pramonėje dėl maisto saugos ir kokybės negalima pakeisti daugiasluoksnių pakuočių (ar iš įvairių plastikų pagamintų plastikinių arba kombinuotų pakuočių) vieno sluoksnio lengvai perdirbamomis pakuotėmis. Tai ženkliai sutrumpintų maisto produktų ir gaminių galiojimo terminą ir prisidėtų prie maisto švaistymo, tam taip nėra tam pritaikytos dabartinės tiekimo grandinės. Reikalinga įvertinti rizikas, ar gamintojai būtų pajėgūs per siūlomus greitus įgyvendino terminus pasiruošti pereiti prie tvarių pakuočių, įvertinant produktų testavimo ir validacijų terminus.
LPK tikisi, kad siekiant efektyviai spręsti taršos plastiku problemą bus pasitelktas sistemiškas požiūris ir bus išlaikomas teisėkūrinis nuoseklumas. Reikalinga spręsti pakuočių srautų informacijos valdymo klausimus, kompleksiškai formuoti pakuočių atliekų surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo sistemos tobulinimo planą, pasitelkti šiems pokyčiams reikalingas galimas ES investicijas ir, jei visgi būtų priimta mokesčio pataisa, būtų reikalinga užtikrinti, kad iš vietos gamintojų ir importuotojų surinktos lėšos būtų panaudotos minėtiems pokyčiams įgyvendinti ir toks panaudojimas būtų suplanuotas efektyviai.
