Grįžtu savaitgaliui į savo gimtąjį miestą Šilutę. Savaitgalis ėjosi puikiai, vėliau nuliūdino Lietuvių pralaimėjimas Europos krepšinio čempionate, kur galvojau nu čia jau prasčiausia savaitgalio dalis… Atėjo sekmadienio rytas, iš skausmo vos atsikeliu iš lovos, negaliu paeiti, “blemba kašio vakar nežaidžiau, tai nejuokas”. Skauda nugaros apačią, nepriminu kojos, negaliu lankstyti kaklo. Neramu, už pusdienio turiu sėsti į mašiną ir keliauti į Vilnių, todėl nematau kito kelio, kaip tik nuvykti į ligoninės priimąjį prašyti pagalbos. Kadangi pačiai vairuoti sudėtinga, mane lydi mama.
Moralas dėl kaukės
Tik atvykus, sulaukiame 10 min moralo apie tai, kaip nieko nežinome, esam neatsakingi, pamiršome pasiimti apsauginę veido kaukę… Taip, suprantu, ji privaloma, tačiau beskubant į ligoninę tikrai ją pamiršome. Paprašome kaukės iš personalo, pasisiūlome susimokėti, kad tik viskas vyktų greičiau, tačiau vis dar klausomės personalo bambėjimo. Nepamirškim fakto, kad aš atvykau į priimąjį, kur turi būti kuo greičiau suteikta pagalba, o mes gaištame laiką aiškindamiesi santykius. Okey, jau kažkaip pavyko mums įrodyti savo kaltę dėl kaukės, dabar metas spręst sveikatos problemas. Papasakoju kas nutiko, sako okei, jums prie 105 kabineto, sėdėkit, palaukit, ateis gydytoja.
Baigėsi budėjimas
Laukiam. Pasirodo nepatenkinta gydytoja (nors jei atvirai vis dar nežinau ar ten buvo gydytoja, labiau eilinė moteris vilkinti džempą), kad atvykau su palyda ir liepė mamai palikti patalpas. Na gerai, tokia tvarka, paisom taisyklių. Pagaliau mane apžiūri, apklausia ar turiu papildomų ligų, šiek tiek papasakoju. Pastatė lašinę, kokius vaistus lašina neinformavo, aš tik darau spėjimą, kad vaistai gal nuo skausmo, bet patvirtinti negaliu. Kol laša lašinė, esu viena palatoje ir laukiu, kol kas ateis. Užeina moteris su džempuku, užduoda porą klausimų dėl mano vartojamų vaistų ir išeina. Lašinei einant į pabaigą įeina slaugytoja nukreipdama mane eiti į rentgeną. Grįždama iš rentgeno, matau visą priimamojo komandėlę sėdinčią, šnekančią, linksmai diskutuojančią. Atsisėdu su kateteriu rankoje anksčiau buvusioje palatoje ir kažko laukiu. Ko laukiu nežinau, bet kaip žmogui suprantama, tai kažkokio atsakymo iš rentgeno, apžiūros, paaiškinimo kas man. Besėdint išgirstu, kaip mano minėta gydytoja atsisveikina su personalu, nes jai baigės budėjimas. Galvoju okei, o tai man čia ką dabar daryt?
Gal taip, o gal ne ?
Pralaukus 10-15min atsitiktinai pro šalį ėjo nematyta slaugytoja, kuri pamatė mane ir užsuko, o tada man sako, nu tai viskas aišku ane, keliauji namo. Sakau, kas aišku? Tai tau gydytoja pasakė viską. Nu , žinokit, ji pas mane nebuvo net atėjus po rentgeno. Tada slaugytoja pasimetusi išeina kažką pakviesti. Ateina dar viena, nauja, nematyta moteris ( sakau moteris, nes nenutuokiu kas ji, nei chalato, nei korteles, nei prisistatymo ). Sako, tai viskas, gali keliaut namo. Aš klausiu, o tai kas man? Kaip gydytis, kas toliau? O ji man – “nu tai su tavo ligom taip jau yra”. Pala, pala, kas yra?. Man jau pradeda imti juokas. Nesulaukiu jokio atsakymo. Ne tik dėl ligos, diagnozės, bet ir tolimesnio gydymo. Bandau pati diagnozuoti negalavimą ir klausiu, gal tai susiję su mano lėtine liga o gaunu atsakymą “gal taip, o gal ir ne”.
Bejėgiai?
Ties čia aš pradedu juoktis ir suprantu, kad pagalbos nesulauksiu. Po mano papildomų klausimų, pasiūlė pagerti nuo skausmo kokių vaistų. Primenu, aš vis dar su kateteriu rankoj, o mane realiai jau išleidinėja namo. Paklausiu, ar išims kateterį, prisimena, ai jo tuoj . Ištraukė kateterį, tikėjaus, kad dar ką užklijuos, kad nekraujuotų, bet nesulaukiau, tai apsitarnavau pati. O po poros minučių sugrįžo tapati moteris supratusi, kad esu nepatenkinta ir pradeda teisintis – “nu mes tavęs gal neįspėjom, bet čia priėmimas, mes nieko negalim padaryt”. Tad, kaip atėjau su skausmu ir nežinomybe kas man yra ir kaip gydytis, taip ir išėjau su tuo pačiu skausmu ir nežinomybe, tik dabar dar ir su nusivylimu.
Patarė maloniau bendrauti
O dabar Jums duodu atsakymą į teiginį “Mes priėmimas, nieko negalim padaryt” GALIT ir galit labai daug. Užtenka tik malonaus bendravimo, normalaus požiūrio į žmogų ir geresnės komunikacijos. Nei vienas sergantis žmogus nepasirinkom sirgti. Kovojam ne tik fiziškai su sunkiausiais skausmais, bet ir kasdien psichologiškai, o atvykus į ligoninę, kuri realiai yra vienintelė vieta mums galinti padėti, jaučiamės kalti dėl to, kad sergame.
Šio posto kalba eina apie “VŠĮ Šilutės ligoninė” Priėmimo skyrių. Grįžusi namo, apsilankiau jų Facebook profilyje, permečiau akimis reviews, nu ir prasti reikalai. Tuomet pažiūrėjau paskutinį postą, kur yra didžiuojamasi atsinaujinusiu Priėmimo skyriumi, valio! Tačiau akys nukrypo už komentarų, kurie yra vien tik apie tai, kaip reikia pakeisti ne tik ligoninės sienas, bet ir personalą Tai gal skubėkim keisti, nes gražų Priimamojo skyriaus interjerą, labai gadina personalo nekompetencija, neprofesionalumas ir žmogiškumo stoka.
Gražios dienos ir skanios kavytės!
Viltė Pranaitytė www.musuzinios.lt
Šaltinis :
Viltė Pranaitytė