Tikriausiai ne visiems yra tekę susidurti su tokiu reiškiniu kaip savanorystė, bet be jos daugeliui gyventi būtų daug sunkiau. Normalus pasaulis yra surėdytas taip, kad žmogus žmogui turi padėti sunkiu momentu ar bėdoje, ištiesti pagalbos ranką nelaimėje. To moko ir humanizmas, ir religija. Tuo pagrista ir mūsų moralė. Na, už daugumą suteiktų paslaugų vienas kitam atsilyginama materialiai. Bet yra dalykų, už kuriuos neatsilyginsi jokiais pinigais ar gėrybėmis. Taip yra tada, kai žmogus kitiems padeda, nesitikėdamas atlygio, o tiesiog iš geros valios, mielaširdystės, meilės artimam. Tokius reiškinius visuomenėje vadiname savanoryste.
Antanas Radvila
Šiame rašinyje noriu papasakoti apie vieną iš savanorių Jūratę Aną Grigolienę, kuri nuo jaunystės yra pasišventusi šiai kilniai misijai. Susipažinau su ja vieno renginio metu, kai svečiams įteikė pačios keptos duonos kepalėlių. Ją buvo apsupę vaikai, tikriausiai jausdami gerą šios moters aurą. Pasiteiravęs, kodėl ją taip aplipę mažieji, sužinojau, kad Jūratė kažkada dirbo pradinių klasių mokytoja, bet gyvenimas susiklostė taip, jog profesionalia pedagoge netapo, tačiau nepamatuojama meilė vaikams išliko iki šių dienų.
Potraukis savanoriauti Jūratei atsirado jau mokantis devintoje klasėje. Į Vincento Borisevičiaus katalikišką mokyklą tada buvo atėjusios vienuolės ir pakvietė savanoriškai pagloboti vaikų namų auklėtinius. Mergina apsiėmė pašefuoti berniuką, kurio tėvams galimai buvo apribota teisė rūpintis vaiku.
Tas berniukas taip prisirišo prie jaunosios auklėtojos, kad paskui sunku buvo skirtis. Vėliau, kai sukūrė šeimą, augino vaikus, Jūratė buvo atitolusi nuo labdaringos veiklos, bet kai nusprendė tapti socialine darbuotoja, įstojo mokytis į Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultetą, vėl atgijo potraukis savanorystei. Ji susidomėjo maltiečių namais, kurie įsikūrę Viekšnaliuose. Su jų administracija sudarė savanoriavimo sutartį ir čia nuolat lankosi, atlieka sutartus darbus, padeda organizuoti įvairius renginius, švenčių paminėjimus, kartu su kitais darbuotojais veda edukacinius užsiėmimus. Žodžiu, rūpinasi senelių užimtumu, kad jiems nebūtų nuobodu. Ir šiaip turi pokalbių su seneliais įvairiomis temomis. Darbuotojoms ne visada lieka laiko ilgiau pabendrauti su šių namelių gyventojais, todėl šią spragą iš dalies užpildo savanorė Jūratė, kuri sako, kad seneliai džiaugiasi, galėdami išsipasakoti savo istorijas, prisiminimus, galėdami pabendrauti su jaunu, juos mylinčiu ir apkabinančiu, ranką paduodančiu žmogumi. Jiems tas dėmesys ir parodyta širdies šiluma yra aukso vertės. Moteris puikiai supranta, kad visi pasensime ir visi norėsime tos dvasinės šilumos. Aišku, kad galėtum skleisti tą šilumą, turi jos turėti. Jūratė, atrodo, jos turi pakankamai ir dalija aplinkiniams. Todėl su ja taip miela bendrauti.
Apie Jūratės savanoriavimą gerais žodžiais atsiliepia ir maltiečių namų direktorės pavaduotoja Inga Jurkevičienė, pabrėždama, kad visada praverčia papildomos rankos. Globos namai turi penkis savanorius. Viena moteris ateina apkirpti senelius, kitos – tvarko aplinką. O Jūratė padeda organizuoti įvairius renginius, koncertus. Kartais atveža seneliams ir lauktuvių. Būtų gerai turėti ir daugiau savanorių, nes 28 globotinių šeimai jų yra mažai. Apie Jūratės dalyvavimą globos namų veikloje pasiteiravau ir socialinės darbuotojos Eglės Mažonienės. Ji taip pat sakė, kad savanorės apsilankymas įneša į jų kolektyvo kasdienybę naujų vėjų. Globotiniams atsibosta tie patys veidai, ir jie nori kažko šviežio. Taigi Eglė su Jūrate pasitaria, kokius renginius, edukacinius užsiėmimus organizuoti, kad patiktų seneliams. Na, ir apibendrinant savanorės veiklą, galima pasakyti, kad ji globos namuose yra visada laukiama, kad jos pasiilgstama. O tai ir yra didžiausias pastangų įvertinimas ir atlygis už dalinimąsi brangiu laiku ir viskuo kitu.
Savanoriavimu maltiečių namuose Jūratės rūpesčiai nesibaigia. Ji uoli ir kultūros renginių dalyvė, rėmėja. Kaip teigia Luokės kultūros centro direktorė Vilija Benešienė, paprašius, iš Jūratės visada sulauksi nuoširdžios pagalbos. Ši moteris neabejinga kultūrai, menui, grožiui. Visada nufotografuoja ir paviešina kultūros ir kitus renginius, su savo pyrago ir duonos kepiniais, mamos padarytais sūriais pavaišina švenčių dalyvius. Jos visur pilna.
Dar daug ką būtų galima papasakoti apie savanorę Jūratę Aną Grigolienę. Kad ji ir puiki kulinarė (kepa burnoje tirpstančią duoną), ir aktyvi visuomenininkė, stropi bei žingeidi studentė, uoli gamtos mylėtoja, savo krašto patriotė, geriausia Šatrijos apylinkių grybautoja ir kita. Bet tai palikime kitam kartui.
