Prieš metus Mariana iš Baltarusijos atvyko į Lietuvą. Nors aplinkiniai ją tikino, kad mokėti lietuvių kalbą nėra būtina, moteris mano kitaip – juk viskas ir prasideda nuo kalbos, todėl mokėti valstybės, kurioje gyveni, kalbą yra svarbu. Šiandien bendraujant su Mariana sunku patikėti, kad ji Lietuvoje gyvena tik metus. Moteris neslepia – prie kalbos progreso prisidėjo savanorystė „Maisto banke“. Šilti žmonės aplink ne tik padėjo pasiryžti pradėti kalbėti lietuviškai, bet taip supažindino Marianą su lietuvių kultūra, liaudies menu, aktualijomis.
Atrodė neįmanoma
„Mano vyras lietuvis. Susipažinome Londone, jis ten gyveno 17 metų, o aš – 6 metus. Pradėję gyventi kartu nusprendėm, kad Londone nebeįdomu, jau pamatėm viską, ką galėjom, tad grįžom į mano gimtą šalį Baltarusiją. Tada dar net negalėjau įsivaizduoti, kad man teks gyventi Lietuvoje“, – apie bendro gyvenimo pradžią su vyru pasakoja „Maisto banko“ savanorė Mariana.
Po penkerių santuokos metų Marianos vyras gavo pasiūlymą dirbti Norvegijoje. Jis išvyko į Lietuvą laukti, kol galės ten išskristi, tačiau planai netikėtai buvo atšaukti. Todėl bebūdamas Lietuvoje vyras pradėjo galvoti apie darbą gimtoje šalyje, o jį suradęs Marianai prisipažino, kad grįžti į Baltarusiją nebenori.
„Ir man teko spręsti – išsiskirti arba mokytis lietuvių kalbos. Girdėjau, kad lietuvių kalbos Lietuvoje nereikia, visi sakė: „važiuok, visi ten rusiškai kalba“. Bet aš viduje jaučiau, kad negali taip būti, reikia būtinai mokytis. Juk viskas prasideda nuo kalbos. Aš girdėjau, kad lietuvių kalba labai sudėtinga. Nepasakyčiau, kad esu gabi kalboms – man buvo labai sunku išmokti anglų kalbą. O išmokti lietuvių kalbą man atrodė visiškai neįmanoma“, – dalinasi mintimis Mariana.
Buvo baisu
Laukdama leidimo gyventi Lietuvoje – mokėsi. „Prieš metus atvažiavau į Lietuvą. Galiu pasakyti, kad įsimylėjau lietuvių kalbą! O kai tau patinka, tada ir mokytis lengviau. Atvažiavusi laukiau leidimo gyventi. Tuo metu negali dirbti, todėl kasdien, kol vyras būdavo darbe, žiūrėdavau lietuvišką televiziją. Iš pradžių nieko nesuprasdavau, tačiau su laiku darėsi vis lengviau. Norėdama dirbti turėjau išsilaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Jį sudaro trys dalys: rašymo, klausymo ir kalbėjimo. Man buvo baisu kalbėti, nes aš supratau daugiau nei galėjau pasakyti lietuviškai.“
Besimokydama kalbos Mariana skaitė ir lietuvišką spaudą. Žurnale rado straipsnį apie maisto švaistymą, ten rašė ir apie „Maisto banką“. „Man tai buvo atradimas, nes Baltarusijoje mes neturim tokios organizacijos. Straipsnyje buvo parašyta, kad visada laukiami savanoriai, galite užpildyti anketą ir ateiti. Pagalvojau, kad mano aplinkoj nėra lietuvių. Nors mano vyras kalba lietuviškai, bet su manimi to daryti nelabai nori, nes aš turiu daug ir sudėtingų klausimų. Vyras juokėsi, kad man reikia kalbininko, jog jis galėtų atsakyti į visus tuos mano klausimus. Tačiau aš labai norėjau pradėti kalbėti lietuviškai, turėjau laisvo laiko, nes tada dar nedirbau. Nusprendžiau ateiti į „Maisto banką“ ir ne tik susirasti lietuvių, su kuriais galėčiau kalbėtis, bet kartu daryti gerą darbą.“
Prisijungė prie Maisto banko
Taip Mariana prisijungė prie „Maisto banko“ perdirbimo virtuvės komandos Vilniuje ir sako, kad jaučiasi laiminga padėdama ten ir dabar. Visų organizacijoje sutiktų žmonių ji prašė su ja kalbėti tik lietuviškai, tai jai labai padėjo besimokant kalbos. Visa komandos nariai bepjaustydami, ruošdami nuo išmetimo išgelbėtus produktus vartotojams ne tik padėjo įsisavinti tokią sudėtingą kalbą, tačiau ir sužindino svetimšalę su Lietuvos kultūra: bedirbdami pasakodavo sakmes, padavimus, dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Mariana pasakoja, kad jai labai padėjo ir iki dabar padeda perdirbimo virtuvės vadovė Raimonda: „Ji yra mūsų virtuvės ir „Maisto banko“ siela. Dažnas savanoris čia ateina ne tik padėti, bet ir pabendrauti su Raimonda. Ji sujungia žmones.“
„Pradėjusi savanoriauti pamačiau, kad tarp savanorių blogų žmonių nėra – čia tik geri žmonės. Todėl pagalvojau, kad aš galiu ir dar kažką gero padaryti. Pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, ten kiekvieną darbo dieną vedžioju šuniukus. Nors bendravimo lietuviškai ten nėra tiek daug, vis tiek išmokau naujų žodžių, o ir su šuniukais tik lietuviškai kalbu“, – šypsosi moteris.
Šiandien Mariana jau sėkmingai išlaikiusi lietuvių kalbos egzaminą, turi darbą, tačiau savanorystės neapleido. Mielai ateina ir drauge su kitais savanoriais darbuojasi tam, kad kuo daugiau maisto pasiektų stokojančių žmonių namus. Darbšti ir atsidavusi savanorė gana sklandžiai kalba lietuviškai, bet atkakliai toliau tobulina savo žinias – lankosi pas lietuvių kalbos mokytoją, vis daugiau ir daugiau kalba lietuviškai. Sako, kad prie jos gebėjimo kalbėti lietuviškai stipriai prisidėjo ir savanoriška veikla.
Praplečia akiratį
Savanorystė ne tik sujungia žmones, praplečia akiratį, tačiau darydamas gerus darbus kiekvienas gali išmokti naujų dalykų, įgyti žinių. „Maisto bankas“ visada laukia naujų savanorių, kurie gali prisidėti prie kilnios misijos gelbėjant maistą nuo švaistymo ir perduodant jį skurdžiau gyvenantiems žmonėms. Norintys prisidėti prie organizacijos veiklos, savanorio anketą suras internete – www.maistobankas.lt/reg
O kad „Maisto banko“ prasmingas darbas nesustotų, pasidalinti gerumu galite paskambinę telefonu 1343 (auka 3 eurai) arba svetainėje www.maistobankas.lt/paremk. Lapkričio 19 d. 19 val. 30 min. tiesioginiame LNK televizijos eteryje žiūrėkite paramos koncertą „PasiDalink“, kurio metu ne tik išgirsite žinomiausius šalies atlikėjus, bet ir plačiau sužinosite apie organizacijos veiklą. Renginio globėjas – Prezidentas Valdas Adamkus.
