„Turėjau susikurti kietą išorinį kiautą tam, kad apsaugočiau švelniąją Rose, nes žmonės gali būti negailestingi“, – LRT RADIJO laidai „Kultūros savaitė“ sakė lietuvių kilmės kovotoja Rose Namajunas. Interviu ji papasakojo ne tik apie šaltąją ir švelniąją savo asmenybes puses, bet ir apie mėgstamą muziką, tamsius laikotarpius ir ateities svajones.
Šalia manęs viešbučio kambaryje ant sofos prisėdusi besišypsanti smulki jauna mergina yra kovotoja ne tik ringe. Lietuvos kino teatrus pasiekęs režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas „Rose Namajunas: aš esu čempionė“ pasakoja apie moterį nugalėtoją, kovos menuose atradusią išeitį iš psichologinių traumų gniaužtų, kadaise patirto seksualinio išnaudojimo ir smurto pasekmių. Anot R. Namajunas, kovos menai daugeliui kovotojų tampa išsigelbėjimo raktu iš sudėtingų patirčių ir sunkių emocijų.
– Gauni daug dėmesio ir ruošdama šį filmą buvai tarsi persekiojama filmavimo komandos, nors tau dėmesys ir visų įsmeigtos akys nelabai patinka. Kodėl tau pasirodė svarbu būti šio filmo dalimi ir papasakoti savo istoriją?
– Tai tam tikras mano gyvenimo paradoksas. Esu talentinga, man sekasi tai, ką darau, todėl noriu išnaudoti Dievo suteiktas dovanas. Manau, tai man padeda išlikti kukliai bei pasinaudoti tomis galimybėmis.
– Vis dėlto filmas yra apie tave – atsiveri, parodai save pažeidžiamą. Kodėl ši dalis tau atrodė svarbi?
– Manau, tai gali padėti kitiems – neatskleidžiu, ko žmonės dar nebūtų apie mane žinoję. Veikiau tai vizualizavimas to, ką jau esu anksčiau pasakojusi, ir sudėjimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Esu tikra, kad tai daug labiau patraukia dėmesį. Didžiausias iššūkis – ruoštis kovoms ir būti tokio didelio projekto dalimi vienu metu, bet tikrai buvo verta.
– Pačioje filmo pradžioje matome tave skambinančią fortepijonu Šopeną – ką muzika atneša į tavo gyvenimą ir kas yra tavo muzika?
– Man patinka labai įvairi muzika. Iš klasikinės muzikos fortepijonui Šopenas tikriausiai mėgstamiausias. Pastaruoju metu mane sudomino Bacho muzika, tai kiek keista, nes nemėgau, kai buvau jaunesnė, o dabar pradedu mėgautis jo muzika.
Kadangi augau Amerikoje, klausiau daug ritmenbliuzo ir hiphopo. Ši muzika man vis dar patinka. Pastaruoju metu labiau mėgaujuosi instrumentine muzika, nes šiais laikais tiek daug prastų dainų žodžių, kad sakau: „Ai, duokite man geriau instrumentinę.“ Muzika visuomet buvo svarbi mano gyvenimo ir mano šeimos istorijos dalis. Tai labai papildo. Man atrodo, tai padeda išlaikyti balansą su kovos menais. Muzika gali būti naudinga įvairiais būdais, pavyzdžiui, tai nauda smegenų veiklai. Užsiimdama kovos menais įdarbinu kūną, bet noriu lavinti ir protą.
– Groji nuo pat mažens – daug vaikų nemėgsta groti, ypač klasikinės muzikos. Koks buvo tavo santykis?
– Aš nuo mažens esu kitokia. Būdavo akimirkų, kai nelabai mėgaudavausi, kaip ir su bet kuo kitu, bet laikui bėgant susidomėjimas augo. Turbūt nebuvo nieko gėdingesnio nei, pavyzdžiui, viešumoje vaikščioti su tekvondo uniforma. Taigi turėjau ištverti žymiai gėdingesnių dalykų. Tikriausiai niekada per daug apie tai negalvojau, man nebuvo kančia, mėgdavau groti.
– Filme matome tave pažeidžiamą, bet kartu pastebime ir didelį kontrastą tarp šaltos kaip ledas Rose marozės ir pažeidžiamos, mylinčios, žavingos Rose. Koks santykis tarp jų?
– Man atrodo, santykis tarp jų yra galbūt toks, kad švelnioji Rose yra tai, kas esu iš tiesų, o Rose marozė gimė iš mano aplinkos ir to, kokios buvo aplinkybės. Nebuvo nieko keisto, jei kas nors mesdavo ką nors į mane, prisikabindavo ar prasivardžiuodavo. Turėjau susikurti kietą išorinį kiautą tam, kad apsaugočiau švelniąją Rose, nes žmonės gali būti negailestingi. Neturėdavau ką šmaikštaus ar protingo atšauti arba bijodavau save ginti, todėl nutaisydavau tokį akmeninį veidą, kad žmones atbaidytų ir jie nebesikabinėtų.
– Kaip manai, jei aplinkybės, kuriomis augai, būtų buvusios kitokios, Rose marozė…
– Nebūtų susiformavusi? Manau, kad tai realu. Galbūt, jei būčiau augusi Lietuvoje… Nors manau, kad abi šios mano pusės atsispindi ir šeimoje – filme galima pamatyti, kad močiutė iš tėčio pusės yra tokia močiutė marozė, jai nepaaiškinsi, ji nebijo nieko. O kita močiutė yra savaip kieta – ji labai išmintinga, turi gerą nuojautą, bet ji daug atsargesnė. Galbūt apskritai turiu abiejų tų asmenybių bruožų, nes tam tikra prasme kai kuriems mano šeimos nariams ir protėviams tai buvo būtina. Gal tai irgi persidavė. Aplinkybės kartais tai padiktuoja.
– Tam tikra prasme esi Lietuvos ambasadorė, nors ir neoficiali (kol kas). Kas tau brangiausia, ką perėmei iš savo šeimos ar iš šios vietos?
– Tikriausiai ryšį su gamta, mėgavimąsi menu, kultūra, muzika ir panašiai – tai visuomet buvo manyje. Net ir tokie maži dalykai kaip, pavyzdžiui, šiandien – turėjau fotosesiją, kurioje stilistė, fotografas ir vizažistė – visi trys kartu, atrodė, kad jie žinojo, kaip mane aprengti, net ir makiažas buvo tobulas. Gal todėl, kad esu lietuvė? Paprastai tariant, gal jie supranta, kas man labiau tinka.
Atrodo, kad amerikiečiai būna šiek tiek sutrikę, dirbdami su manimi, nes atrodau kitaip ar turiu specifinį įvaizdį. Gal tam tikra apranga jiems tinka, bet aš niekada nesijaučiu gerai. Tai tiesiog keista, kad šiandien tai patyriau, nes pajutau, kad su šiais rūbais galiu tapatintis.
– Marozė Rose yra gana vyriška, tikriausiai galime taip teigti, bet kartu esi ir labai moteriška. Smalsu paklausti, kaip tu suvoki moteriškumą ir kaip jį patiri savo unikaliu būdu?
– Esu profesionali kovotoja, todėl tikrai kyla iššūkių, nes dažnai tai prieštarauja įprastam moteriškumui. Nemanau, kad būti stipriai yra nemoteriška, nes tam tikras atkaklumas yra svarbus moteriškas bruožas, kai reikia apsaugoti savo vaikus ar artimuosius.
Mišrių kovos menų pasaulyje yra įprasta demonstruoti jėgą ir ja puikuotis, bet aš stengiuosi tame nedalyvauti, nes su šita vyriška puse nenoriu savęs sieti. Kartais man sudėtinga apsirengti moteriškiau ar dėvėti suknelę spaudos konferencijoje, nes nežinau, ar kas nors nesukels muštynių. Noriu būti pasiruošusi bet kam. Tai man yra iššūkis, nes mėgstu būti moteriška, esu tokia, todėl kartais atsiranda prieštara. Galiausiai turėjau išmokti su tuo susitaikyti.
Aš tikrai noriu dėvėti moteriškesnius drabužius ar būti graži. Man tikrai patinka jaustis gražiai. Ir taip yra ne todėl, kad būdama moterimi privalau taip elgtis. Man tai natūralu, bet, tiesa, su mano veikla kartais sudėtinga. Galbūt kai baigsiu kovoti, būsiu švelnesnė Rose.
– Noriu šiek tiek pakalbėti apie savitaigą – keletą kartų filme galima išgirsti frazę: „Jei darau geriausia, ką galiu, esu geriausia.“ Kaip išlaikai balansą tarp tokio pasitikėjimo savimi ir sveikos savikritikos, kad nenuklystum į kraštutinumą, kad esi geriausia, niekas tavęs negali liesti ir kritikuoti?
– Labai svarbu būti nuoširdžiai ir atvirai sau. Reikia pastebėti, kur tuo metu esi. Gal nesu geriausia tą dieną, todėl pasakau: „Aš stengiuosi būti geriausia kasdien.“ Taip parodau sau progresą.
Kai ateina laikas kovai, jau būnu pasiruošusi, todėl tuo metu įvertinti tai ir parodyti sau yra ypač svarbu. Dažnai būna, kad padarai šimtus pratimų pakartojimų, bet sąmoningai nepastebi, kad visa tai atlikai. Kai pastebi viską, ką padarei, ir įvardiji sau, tai padvigubina rezultato efektyvumą. Negali to išreikšti tiesiog tuščiais žodžiais, už jų turi būti prasmė. Tai labai svarbu. Nesakau sau tiesiog, kad esu geriausia, tačiau sakau: „Jei darau geriausia, ką galiu, esu geriausia“, nes taip sau parodau progresą. Kartais sakau sau, kad esu geriausia, nes žinau, kad jau padariau viską, ką galiu, geriausiai. O jeigu nepadarau geriausiai, kaip galiu, nenusipelnau sakyti, kad esu geriausia.
– Jau kalbėjome apie pozityvius teiginius ir tikėjimą savimi, tačiau buvo ir tamsus periodas. Kas tuomet pasikeitė ir kas tave supurto net tada, kai jautiesi stipri?
– Žinau, kad esu labai talentinga kovos menuose ir tai visuomet buvo mano didžiulė aistra, bet man didžiausias iššūkis yra išlaikyti susidomėjimą kuo nors. Negaliu ilgai išlaikyti dėmesio. Kartais perdegu ir tai sukelia įvairių problemų. Taip nutiko daugybę kartų mano karjeroje. Turėjau išmokti laviruoti ir vis dar mokausi. Nuolat ieškau būdų išsaugoti aistrą, įkvėpimą ir užsidegimą.
– Kaip žinai, kad turi grįžti prie to, o gal reikia tiesiog sustoti?
– Taip, tai svarbiausias klausimas. Nuolat apie tai kalbu su šeima, svarstau, prašau Dievo, kad parodytų kryptį, nes aš darysiu tai, ką jis man yra numatęs, nors tai ir nėra visuomet aišku. Pertraukos tikrai padeda. Dažniausiai karjera viską pasiglemžia, tiesiog ignoruoju savo asmeninį gyvenimą. Kai visko daug prisikaupia, turiu sustoti. Tam tikra prasme toks laikotarpis yra ir dabar, kai ruošiuosi žengti naują žingsnį karjeroje.
– Sakai, kad jautiesi stipriausia, kai gali save kontroliuoti. Kas padeda tai išlaikyti?
– Ramybės laikas – išjungiu telefoną, atsiriboju nuo išorinių trikdžių ir tiesiog klausau, ką man sako balsas viduje, intuicija. Dažniausiai padeda atsiribojimas nuo triukšmo ir susitelkimas į tai, ką tikrai noriu ar turiu pasiekti.
– Filme, kai buvai jaunesnė, pasakai labai stiprią frazę: „Man patinka sukelti žmonėms skausmą.“ Taip pat daug kalbi apie tai, iš kur tas pyktis ir skausmas kyla. Ar jauti, kad laikui bėgant tas pyktis keičiasi, traukiasi ar dingsta?
– Kovos tikrai turėjo stiprų terapinį poveikį ir man nebepatinka kelti kam nors skausmą. Kartais tai sukelia sunkumų kovose, bet kartu suvokiu, kad dabar esu tikslesnė ir profesionalesnė, nebesu varoma emocijų. Jau esu ekspertė ir galiu pasiekti rezultato, padarydama mažai žalos arba išvis jokios. Mano priešininkė yra pasirengusi išgyventi skausmą ir yra atspari jam, bet naudodama džiudžitsu ir imtynių taktikas galiu išvarginti priešininkę fiziškai, užuot ją sužalojusi.
Dabar kovoju labiau strategiškai ir nebesiekiu sužaloti kito, nes man pavyko paleisti daugumą slegiančių sunkumų iš praeities ir susitaikyti su savimi. Tai tikrai pasikeitė.
– Tačiau tai nereiškia, kad nebejausdama vidinio įniršio, tiesiog nustosi kovoti?
– Šiuo metu nemanau – kovosiu toliau, nes man patinka varžybos. Nejaučiu jokio pykčio savo priešininkėms ir niekada jo nejaučiau, net tada, kai buvau įniršusi ir išsiliedavau ant jų. Mano priešininkės nebuvo priežastis, tai sukėlė vidiniai sunkumai. Iki šiol palaikau draugiškus ryšius su dauguma savo priešininkių, su kuriomis kovojau. Jos taip pat sprendė panašias problemas.
Kovos menų bendruomenė labai šilta – esu mačiusi, kaip ji padeda daugeliui kitų iš problemiškų aplinkų ir su beprotiškomis istorijomis. Tai tikrai pakeitė jų gyvenimus į gera. Labai daug kovotojų būtų žymiai blogesni, jei negalėtų užsiimti kovos menais ir išleisti savo energijos pozityviais būdais.
– Kokie tavo artimiausi planai ar svajonės, kurias nori įgyvendinti?
– Šiemet viliuosi grįžti į kovas, be to, norėčiau įsigyti žemės, pasistatyti gamtai draugišką namelį, kokį esu stačiusi Indonezijoje. Dar norėčiau daugiau įsitraukti į bendruomenines veiklas, prisidėti prie gamtos puoselėjimo ir įtraukti į tai kovos menus. Gal dar norėčiau vieną dieną atidaryti mokyklą ar treniruočių salę. Būtų nuostabu!
– Norėjau tavęs klausti apie mokymą – ar įsivaizduoji save kada nors dirbančią su vaikais ar jaunimu?
– Taip, šimtu procentų. Manau, kad labai galėčiau padėti vaikams, nes prisimenu savo vaikystės patirtis. Tiesą sakant, vienu metu mąsčiau apie mokytojo profesiją, nes kai kurie mano mokytojai gal ir neišmokė daug, nes lankiau valstybinę mokyklą Milvokyje, kuri garsėjo prasta mokymo kokybe, bet iš jų gavau svarbiausias pamokas – jie buvo emociškai intelektualūs ir suprato, kad daugybė vaikų mokykloje patyrė įvairių traumų.
Kai kurie mokytojai man labai padėjo emociškai ir psichologiškai. Tai įkvepia bandyti padėti kitiems vaikams. Niekada nežinai, koks mokytojo žodis ar veiksmas paliks gerą pėdsaką ir padės pagrindą visam gyvenimui. Būtų nuostabu pasėti tą mažą, teigiamą sėklą ir padėti jiems augti.
– Kas tau yra geras mokytojas?
– Tam tikra prasme, tai beveik tas pats, kas tėtis ar mama. Nes geri tėvai arba geri mokytojai nepaisys savęs ir sieks duoti viską, ką gali geriausio, tam, ką moko ar augina. Aš tikrai turėjau daug blogų mokytojų, blogų trenerių ir autoritetų. Blogiausi visuomet galvojo apie save, o ne apie žmogų, kuriuo turėtų rūpintis. Man plyšta širdis, kai matau tai ir kai pati tai patirdavau. Geras mokytojas turėtų būti priešingybė – tas, kuriam rūpi vaiko gerovė.
– Ar matai save ateityje labiau įsitraukusią į mūsų bendruomenę čia?
– Tai būtų nuostabu. Bandysime aplankyti vėžiu sergančius vaikus. Jau anksčiau esu buvusi, tai yra ir filme. Dar būtų puiku ką nors nuveikti gamtoje ar su kaimo žmonėmis. Arba rengti kovos menų seminarus!
– O ką manai apie ūkininkavimą?
– Taip! Dar turiu daug ko išmokti, bet norėtųsi supažindinti žmones, pavyzdžiui, su kompostavimu – kad ir tokiu paprastu dalyku. Tiesiog nemesti visko į šiukšliadėžę, kai kas gali būti grąžinama į dirvą ir padėti augti. Manau, net ir tokie paprasti dalykai gali daryti didelius pokyčius pasaulyje.
– Ar tavo šeima taip pat tuo domisi? Kaip manai, ar toks susidomėjimas kyla iš tavo lietuviškų šaknų ar senelių?
– Taip, visiškai. Mano močiutė turbūt užsiaugina 90 procentų viso savo maisto, išskyrus mėsą ir pieno produktus. Nors manau, kad šalia yra kaimynų, kurie turi karvių, kiaušinių ir panašiai. Ji laikė ožkas, kai buvo jaunesnė ir senelis dar buvo gyvas. Tada turėjo ožkų pieno ir triušių. Pamenu, turėjau triušių kailio liemenę, kurią pasiuvo senelis, ir ją pamečiau. Man, kaip vaikui, tai buvo be galo brangus daiktas. Buvo labai juokinga, žmonės manė, kad esu keistuolė, nes vaikščiojau su ta liemene. Močiutei dabar 85-eri metai ir ji vis dar užsiaugina bulvių, morkų, agurkų, pomidorų. Visko!
– Jau pasakojai apie namelį gamtoje, o ar įsivaizduoji save gyvenančią kaime visą laiką?
– O, šimtu procentų – vieną dieną aš pavirsiu savo močiute ir tai bus nuostabu!
