„Gyvenam labai neramiu laiku, bauginančiu laiku. Turbūt viską dabar matom karo perspektyvoje. Bet iš tiesų galbūt vertėtų į šį laiką pažvelgti šiek tiek kitaip. Tai yra priartėjusio Dangaus laikas“, – teigia režisierius Audrius Stonys. Menininko nuomone, karo fone atsiskleidžia tikroji žmonių stiprybė – silpnumas, kuris priartina mus prie Dievo ir suteikia vilties, kad vieną dieną mums, kaip ir Kristui, pavyks prisikelti.
„Daugelis sako – Dievas turbūt paliko šią žemę, jei vyksta tokie dalykai. Bet man atrodo, kad yra priešingai – Dievas kaip niekada yra arti. Tas laukimo laikas, gavėnios laikas yra pats tikriausias. Atsidarė iš tikrųjų Dangus, atsidarė erdvė ir aukai, ir gerumui, ir vilčiai“, – laidoje „Laikas kultūrai“ sako A. Stonys.
Anot jo, dabartinis metas yra „išgryninantis“, atskleidžiantis, kas iš tiesų yra didvyriškumas, tiesa ir gerumas. Jo teigimu, aiškiau pasidaro ir tai, kas yra niekšybė.
„Turbūt pats baisiausias dalykas, kad mūsų moralinės nuostatos pavirsta kažkokiais tuščiais žodžiais arba kažkokiomis tuščiomis, niekuo nepagrįstomis deklaracijomis. Dabar yra laikas, kai mes tą žodį galime paversti kūnu, realiai galim padėti kenčiančiajam. Mes iš tiesų galime pasakyti, kas yra tas gyvasis tikėjimas“, – tikina LRT KLASIKOS pašnekovas.
Jo teigimu, Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, prisiminus Kristaus kančią ant kryžiaus tampa aišku, kad tikroji žmogaus stiprybė glūdi ne fiziniuose pajėgumuose, o kilnume ir gebėjime pripažinti savo trūkumus.
„Turbūt pasaulyje nėra nieko stipresnio už silpnumą. Kristus atėjo į pasaulį visiškai bejėgis, silpnas kūdikis. Prieš viso pasaulio galybę, prieš Romos imperijos jėgą, prieš, galų gale, šėtono jėgą vis dėlto nugalėjo Kristaus silpnumas. Ir ant kryžiaus jis nemojavo kardu, nepasikvietė tūkstančių savo angelų legionų, o nugalėjo gerumu ir savo silpnumu.
Man atrodo, yra dažnai nuvertinamas silpnumas. Ukraina turbūt sustabdė šią blogio imperiją ir dabar laimi ne todėl, kad ji yra tūkstantį ar šimtą kartų stipresnė už karinę jėgą. Priešingai – ji yra vis dar žymiai silpnesnė, bet jos silpnume ir slepiasi ta didžiulė jėga.
Silpnas žmogus turi pažvelgti tiesai į akis, turi pripažinti savo netobulumą, silpnumą. Stiprus sako: „Aš stiprus, man nieko aplinkui nereikia, aš vienas galiu gyventi“, o silpnas žmogus iš tikrųjų nukreipia akis į dangų, ten prašo pagalbos.
Galų gale, silpnas žmogus, pripažinęs savo silpnumą ir netobulumą, niekada nepasmerks kito žmogaus netobulumo, jis niekada nepasinaudos kito žmogaus silpnumu“, – svarsto A. Stonys.
Režisieriaus įsitikinimu, jėgoje visuomet slypi puikybės nuodėmė, kuri neretai apakina žmogų, verčia jį elgtis savanaudiškai, neįvertinant aplinkiniams daromos žalos. Taip, jo teigimu, atsitiko ir su Ukrainą užpuolusia Rusija.
„Stiprybė, ta brutali jėga, ji yra akla. Ir čia nėra vien tik toks teorinis pamąstymas. Pasižiūrėkite į tai, kas darosi Ukrainoje. Mums kartais atrodo: ar jie akli, tos Rusijos jėgos, ar jie nemato, kiek skausmo atneša, kiek blogo jie padaro? Bet iš tikrųjų jie yra apakinti savo pačių puikybės, savo jėgos, noro būti pačiais didžiausiais. O reikėtų labai nedaug – atsisakyti iliuzijos, kad aš esu pasaulio valdovas.
Tam tikra prasme man jų net gaila, nes istorija rodo, kad yra du keliai išpirkti tą blogį, kurį jie yra padarę. Vienas kelias yra atgaila, o kitas – kančia. Ir panašu, kad Rusija jau daugiau nei per 100 metų (o gal net galima žiūrėti į visą istorinį laikotarpį) neišmoko atgailos. Jai belieka vienas kelias – kančia“, – akcentuoja LRT KLASIKOS pašnekovas.
Nors dabartinį laikotarpį A. Stonys apibūdina kaip tamsos ir mirties, režisieriaus nuomone, jis kartu kupinas vilties ir tikėjimo, „kad vis dėlto šviesa nugalės, kad gerumas nugalės, kad pasaulis, žmonija, Ukraina prisikels kartu su Kristumi“.
„Žinoma, kad turim pagrindo vilčiai, nes viskas išeina į gerą. Ir tą reikia nenuilstamai kartot. Dievas sukūrė šitą pasaulį su visa tobulybe ir visu neapsakomu grožiu tikrai ne tam, kad jis būtų taip brutaliai sunaikintas. Taip, yra kančios, taip, yra labai daug skausmo. Bet galbūt tai yra kažkoks planas, mums nesuvokiamas, galbūt žmonija per skausmą ir per ugnį išsivalys, kažkaip išsigrynins ir atgims.
Kai Kristus ėjo ant kryžiaus, buvo labai daug nevilties, jo mokinių gretose buvo ir pasimetimas, ir liūdesys, ir neviltis, ir baimė, ir netikėjimas, kad kažkas gali pasikeisti. Bet juk viskas pasikeitė – juk po tų trijų dienų įvyko prisikėlimas. Taip, mes dabar einam tuo baisiuoju Golgotos keliu. Bet po jos, po tos Golgotos, ir po tų trijų dienų nevilties tikrai ateina prisikėlimas. Aš tikrai tuo neabejoju“, – tvirtina A. Stonys.
Viso komentaro klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Laikas kultūrai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
