Liepos 14-ąją įvyko naujo restorano „Abatija“, įsikūrusio Telšių širdyje – Katedros aikštėje, prezentacija. Jo įkūrėjos – seserys Jolanta Rupeikienė ir Živilė Mimgaudienė.
Susirinko nemažas būrys svečių: Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus su žmona Birute, vicemerai Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė ir Almantas Lukavičius, LR Seimo narys Valentinas Bukauskas su patarėja Aušra Karveliene, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Mažosios bažnytėlės klebonas prelatas Juozas Šiurys, kiti dvasininkai, Regioninės Telšių ligoninės direktorė Jovita Seiliuvienė, Telšių policijos komisariato viršininkė Aurelija Kontrimienė su kolegomis, sveikino Telšių kultūros centro direktorius Linas Ulkštinas, Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius, spaudos atstovai, draugai, bičiuliai ir daugelis kitų.
Vyskupas A.Jurevičius pasidžiaugė, kad apleistas rūsys, kažkada buvęs Bernardinų vienuolyno mokykla, tapo patrauklia vieta. Visi kartu sukalbėjo maldą, buvo pašventintos patalpos.
Pasak vienos iš restorano „Abatija“ įkūrėjos Jolantos, jos su seserimi Živile paruošė išskirtinę vietą ir erdvę, menančią senovę, turinčią daug autentikos, ypatingą meniu, tikėdamos, kad tai atvers naujas galimybes tiek telšiškiams, tiek miesto svečiams. „Norim, kad šis restoranas taptų traukos centru“, – sakė seserys.
Na, o miesto svečius ir telšiškius restoranas pakvietė praėjusį ketvirtadienį.
Jaukioje restorano aplinkoje galėsite ne tik pasimėgauti gardžia kava ar atsigaivinti kitokiais gėrimais, bet ir itališku vynu, kurį tiesiai iš Italijos tieks Katedros knygynas. O tokio meniu, pasak restorano šeimininkės Živilės, nerasite niekur kitur, nes jis buvo kurtas specialiai, padedant virtuvės šefui iš Klaipėdos Tomui Jakui, ruošusiam maistą neseniai Lietuvoje viešėjusiems NATO svečiams. Firminis restorano „Abatija“ patiekalas – iš ėrienos (niekur daugiau Telšiuose niekas negamina iš šios mėsos). Taip pat galėsite save nustebinti jautienos, vištienos, kiaulienos, antienos patiekalais, išskirtiniais užkandžiais. O desertui Jums bus pasiūlytas čia gaminamas Tiramisu, išskirtinis prancūziškas skanėstas, gaminamas naminių ledų principu, – Parfė, kas reiškia „tobulas“, bei kiti gardumynai. Siekiama, kad maistas iš tiesų būtų išskirtinis, gurmaniškas.
Kainos, pasak Živilės, nebus išskirtinės, – nei per aukštos, nei per žemos, tokios, kad įtiktų eiliniam žmogui. Taip pat čia bus galima švęsti ir jaukias šeimos šventes, tačiau specialiai restoranas nebus uždaromas.
Ateityje planuojama ruošti dienos pietus, tačiau ne anksčiau kaip nuo 12 val. Kasdien restoranas dirbs nuo 14 val. Pirmadieniais – poilsio diena.
Paklaustos, kas paskatino atidaryti dar vieną restoraną, seserys atsakė, kad turėti mažą restoranėlį miesto centre, kur tebūtų keli staliukai, prie kurių prisėdę žmonės galėtų jaukiai pasibūti, pasigardžiuoti skaniu maistu, geru vynu, buvo sena jų svajonė.
„Pirma mintis apie kavinukę, arbatinę ar kažką panašaus kilo dabartiniam Kauno arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui, kai jis į Telšius buvo paskirtas vyskupu. Tuomet čia buvo tuščios patalpos, įrengta tik viena, kur rinkdavosi parapijiečiai pabendrauti, paskaityti knygų. Juk ir pastatas – buvusi pirmoji mokykla, tarsi įpareigoja švietėjiškai veiklai. Kartą iš „Gurmanų gildijos“ kažkokiam renginukui atvežėme maisto, vyskupui taip patiko, kad mus susiradęs pasakė, jog čia ne maistas, o menas. Šis projektas šiek tiek nepavyko, bet nei noras, nei mintis eiti tolyn, siekti savo tikslų, neapleido. Buvo intensyviai ieškoma patalpų restoranui. Idėja sutvarkyti apleistą rūsį kilo monsinjorui Rimantui Gudlinkiui, kur iš pradžių čia norėjo laikyti įvairias knygas, dėžes. Tačiau, pamanęs, kad vienam čia vietos bus per daug, pasiūlė bendrą projektą, kuriame – Jolantos ir Živilės gaminamas geras maistas, Katedros knygyno iš Italijos tiekiamas itališkas vynas bei jaukiai sutvarkytas apleistas buvusios mokyklos rūsys. Trukome dvejus metus, kol pasiekėme norimą rezultatą“, – restorano gimimo istoriją pasakojo Živilė.
Kalbant apie pavadinimą, vėl į pagalbą atskubėjo monsinjoras. „Labai norėjosi jį kažkaip susieti su vienuoliais, vienuolynu, vynu… Galvojom, gal pavadinti „Brolis Tukas“ iš filmo „Robinas Hudas“… Ir vėl monsinjoro mintis – filmas „Dauntono abatija“… Tai skamba kaip rūmai, dvaras…“, – apie pasirinkimą atviravo Živilė.
Šiandien, pasak seserų, tarsi ir visos svajonės įgyvendintos, tačiau galvoje dar kirba viena, kurios garsiai įvardinti kol kas nedrįso. Ir gerai… Kaip sakoma – sėkmė mėgsta tylą.
