Kasmet „Poezijos pavasario“ įkarštyje skelbiami ne vienos premijos laureatai, tarp jų Dionizo Poškos bei Salomėjos Nėries. Šiemet D. Poškos premija skirta poetui, dailininkui, medalininkui Gvidui Latakui, kilusiam iš Telšių, už naujausią poezijos rinkinį „Salos“, o Salomėjos Nėries – poetui Steponui Algirdui Dačkevičiui, dirbančiam „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redaktoriumi, už poezijos rinktinę „Skruzdėlynas po šaukštu“. Abi knygas 2022 m. išleido „Slinktys“.
D. Poškos premija skiriama už per metus išleistą lietuvių poezijos knygą, kurioje ryškūs etniniai motyvai, puoselėjama istorinė tautos atmintis, nemažai dėmesio skiriama lietuviškoms tradicijoms. Taip pažymima D. Poškos literatūrinė ir muziejinė veikla. G. Latakas sumodernina tautosakinius motyvus, juos perteikia šiandienėse situacijose, kuriose tautosaka dažnai slypi tarp eilučių. Latakiška ironija suteikia tautosakai ir papročiams sodrumo, tarsi paliudydama, kad tautosakiniai motyvai gali slėpti ir ydas bei žaizdas. Ironizuojamos ir tradicinės gyvenimo situacijos. Didelę vertę poezijos knygai suteikia žemaitiškumas, žemaitiškų motyvų ir žodžių gausa, kai kurių retai bevartojamų formų prikėlimas. Vis tik ryškiausia G. Latako kūryboje – metaforiškumas. „Moderniame eilėraštyje lyg inkrustuota tradicinė metafora: „dienos ilgėja varvekliais“. Gerą metaforą ženklina ir išraiškos tikslumas, tikrovės priartinimas. Pasisekusi metafora pasiekia realybę, daiktus“, – teigia V. Daujotytė. Anot V. Daujotytės, „perspektyviausia G. Latakui – eilėraštyje jungti skirtingas programas: viena ranka siektis ir užtamsintų kalbos, pasakojimo galimybių, netgi gavendų. Kita glostyti matomo, jaučiamo, mylimo pasaulio paviršių. Neužsidaryti jokioje programoje, išsaugoti eilėraščio rašymo džiaugsmą ir kaip laisvą būseną“. Eilėraščių skirtingumas liudija poezijos daugialypumą. Kai kur kalbos žaismas sukuria netikėtą kompoziciją, kai kur ironija naujai perpasakoja tradicines gyvenimo situacijas, kai kur metaforos sukuria netikėtus pastebėjimus, pasako kitaip tai, kas jau daug kartų aptarta.
S. Nėries premija skiriama už lyrizmą, Nėries poezijos tęstinumą. S. A. Dačkevičiaus kūryba išsiskiria kaimo ir gamtos būvio perteikimu, sakralumo ir ironijos derme, mažais pastebėjimais, savo mažumo suvokimu gyvenime ir poezijoje, bandymu kitaip pažvelgti į kasdienybę, į pasaulį it skruzdėlyną po dangaus šaukštu. Eilėraščių gylis banguoja. Vienur įvyksta netikėti spragtelėjimai, kitur atsigręžiama į lyriškumą, nuaidi pavieniai ironijos švysmai. Perversdamas puslapį nežinai, ko tikėtis. Lyriškumas susipina su tautodaile, perteikiančia vaižgantišką mykoliukišką būdą, kai stebimas skausmas ir mirtis, tačiau vengiama paskubomis priimti sprendimą. Tautodailę išryškina ir knygoje puikiai derantys G. Latako darbai. Jie iliustruoja šventumą ir tamsą, chaosą ir aiškumą, daugelyje galima įžvelgti vieno ar kito eilėraščio motyvų, vieną kitą įklydusią eilutę, kurios dažnai įsitveria ir pats subjektas. S. A. Dačkevičiaus kūryboje daug kaimo vaizdinių, buvimo jame. Jį poetas apmąsto ne su grauduliu, nekaltina jaunosios kartos, kad jų pasaulėjauta sumiestėjo, bet visa atmena su nostalgija. Netgi skausmu, kuriuo dažnai persismelkia senosios kartos, suabejojama, nes vienai (praeities) šviesai išblėsus, gali užplūsti kita šviesa: pakitusios kartos ir kaimo nyksmas nebūtinai reiškia, kad užplūs tamsumos. Vienas ryškiausių S. A. Dačkevičiaus poezijos bruožų – netikėti pastebėjimai, kupini metaforų, kurios ir yra netikėtumo pagrindas.
Rinktinės redaktorius – Salomėjos Nėries ir Dionizo Poškos premijų laureatas Vytautas Stulpinas.
Leidykla „Slinktys“ sveikina premijos laureatus ir laukia naujų jų knygų. („Slinkčių“ ir „KŽ“ inf.)
