„Jeigu būtina, duota ir lemta“,— Vytautas Stulpinas
Ieva Sigita Naglienė
„Pirmiausia aš noriu visiems padėkoti — kokie žmonės yra!..“ — iš Poeto minčių
Pakeli akis nuo gyvenimo ir pamatai: ir laiku, ir suspėta. Kiekvieno skaitančio džiaugsmui — dovana — dvi originalios, išvaizdžios, ką tik pasirodžiusios Vytauto Stulpino knygos: „Lėtoji“ ir „Rėžiai“. Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje įvyko priimtuvės — pašnekesiai, skaitymai ir poeto gyvenimo jubiliejiniai išgyvenimai. Mirksniai, sustojimai kiekvieno, kas ką atsimena išvidinis pergyvenimas, išgauto pagarsinimas. Tiesiog kūrybos — ir to lėtumo, atminties patyrimo įvardijimas, kaip sako pats Vytautas Stulpinas, „dėl ko gyvenai“.
Jau buvome, jau skaitėme, girdėjome — žodis prie žodžio, pasveikinimo šiluma, susitelkta, vakarėjančio tykesio pasigauta ir žmogus žmogui kalbesnis. Su palinkėjimais sveikinimus pradėjo Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos vadovė Vida Urnikienė, vyr. bibliotekininkė Rasa Stanevičiūtė, fleita pagrojo poeto Vytauto Stulpino anūkė iš Kauno Guoda. Kalbinimai — ir atsakymai, šventiniai žodžiai su atmintimi profesoriaus, poeto Giedriaus Alkausko, poeto, dailininko Gvido Latako, poetės, literatūrologės Dalios Tamošauskaitės-Zabitienės — ir artimųjų, ir brangių žmonių, moksladraugių ir bendradarbių, ir visų, kurie tą vakarą sutalpino šventinę nuoširdumo dvasią, kalbėjo žodžiais, įprasminę buvimą. „Pirmiausia aš noriu visiems padėkoti, kuriuos sutikau savo gyvenime: auksinių žmonių gildija — yra vargo matę“,— pasakys Vytautas Stulpinas. „— Visa ta aplinka, kurioje gyvenau, yra išsupavusi mane. Esu dėkingas.“ „Visas gyvenimas yra mąstymas, kalba, nerašau, vis tik mąstau. Mokytojus akcentuoju, mamos gimines, jos gimtinę — Gardus, kaimelis nuo Žemaičių Kalvarijos, kalvarijiškiai… O dėl Mačernio — gyvenimas man buvo palankus, kad aš iš tos aplinkos atėjau ir vėliau tokioje aplinkoje augau.“ „Šarnelė“ — „Sudilgčioja/ lig gyvuonies/ šuolis/ į begalumą.“ „Aš dėkingas visiems tiems miesteliams — Sedai, Grūstei. Grūstėje mamos giminės visi vyrai sulaidoti. Mamos tėvukas visą gyvenimą pragyveno ant Šerkšnės upeliuko. „Šerkšnė, anot poeto, „labai gyva, šnekanti — šnekorė“. Tose vietose jis ir skaitydavo, ir rašydavo. O kur dar kiti pašaliai — ir „Tėvukas ir jo žemė“, „kas iš tėvo pusės — viskas eilėraščiuose“…
„Nereikia nieko išgalvoti. Sutikau seno tikėjimo žmonių, smetoninių laikų mokytojų.“ Viskas iš gyvenimo — realaus, turimo, „dėl ko nenustojai trepsėjęs“. „Ramioje aplinkoje augau — harmoninga šeima. Kažkas neįtikėtino.“ „Esu laimės žmogus. Daug daugiau padariau gyvenime, negu buvo lemta nugyventi.“ O juk esti ir kitokių istorijų, ir iš tos giminės realaus suvokimo, kad „Po aršia saule/ nė vienos lengvos/ dienos. Nė vienos“,— bet turi aprėpti, turi būti, turi suprasti, kad „Tokio lėtumo/ jau neberasi./ Kraštovaizdis/ ilgina laiką.“ Visada bus, anot poeto, tas „padėkojimas, kad leido tiek ilgai gyventi.“ Knygos, susitikimai — atmintis, „buvau amžinas knygius.“ Būsenos žmonių, egzistenciniai dalykai, asmeninės netektys, kasdienybė — ir vėl žmonės, vietos išminčiai, pažintys ir išvaikščiojimai. Praeitis, istorija, detalės ir dabarties vaizdiniai. Visa tai — išgyvenimai. „Žvilga saulėje smilgų šluotelės./ Žvilga saulėje smilgų šluotelės./ Žvilga saulėje smilgų šluotelės./ Tokia tat kirtimų sakmė —/ užsimiršus.“ Sakmė? Gyvenimo — kūrybos iki žvilgesio kartojimas? Malda — triskart — ir išgryninus, išdidinus tokius regėjimus, kurie žodį išveda į pasaulį,— kur bus tikroji jo vieta. „Taip būna kasdien,/ visais laikais./ Net palikus/ šį dyviną/ įsaulį.“
„Pirmiausia aš noriu visiems padėkoti“ — visiems, priimkime poeto nuoširdų žodį. Juk mes, skaitytojai, toji žiuri, kuriai rūpi „Menkiausi/ oro svyravimai“… Tolymė, kai „patylom nušvinta“, kai ir vėl skaitysime regėdami. Kai suvoksime, kas tuose reginiuose, kurių paslaptys — eilėraščiai, kaip regis — „Kaip regis iš tolo“. Kažkoks „būtinas laikas“. Reikia dėkoti vienas kitam, reikia — visiems… Ir „Neskubėdamas grįžti“ — visada ką nors sutiksi, visada dėl ko bus verta atsigręžti.
Laikas — laikas toks, kaip į jį pažiūrėsi
Anot poeto Vytauto Stulpino, „Esu visiškai ramus. Aš padariau daug daugiau negu buvo duota padaryti, negu galėjau padaryti.“ Nuo 2002 metų — jis Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Aštuonios poezijos knygos, penkios literatūrinės premijos. Veiklos laikas — poetas, gyvenantis Telšiuose, turintis savo išgyvenimų istoriją, žemės, vandens ir miškų kalbą, gyvenimo ištarmę, suėmęs visa tai, su kuo siejasi, esantis ten ir likęs su esančių laiku, su savastimi, su Žemaitijos gyvenimu.
Būtų galima tęsti ir tęsti, kas padaryta vardan paties gyvenimo. Vytauto Stulpino parašyti filosofiniai straipsniai, moksliniuose ir kultūriniuose leidiniuose apžvalginiai puslapiai, dalyvauta tarptautiniuose „Poezijos pavasariuose“, gyventa poetinių skaitymų ir susitikimų džiaugsmu, redaguotos bičiulių poetų knygos, almanachai — patarta ir padaryta. Tai bendrystės laikas su žmonėmis, mokytojo žodis, dvasinis ryšys ir tvirtybė. Vytautas Stulpinas — ir Vytauto Mačernio pasaulio, tos vidinės darnos žmogus, vienas iš Mačernio paminklo Telšiuose iniciatorių. Puikios atminties, žodžio žmogus, gebantis turėti daug, labai daug — tos tikrosios laimės, rašantis ir skelbiantis tikrąja gyvenimo kalba visa, kas iš gyvasties, kas „troško būt“. „Miestai,/ tikrovė,/ stotys, varpai/ it paklaikę./ Kada, po galais,/ kada buvo kitaip?/ Sutrikęs su šiais žodžiais,/ pasigrobi iš amžinatvės/ porą šešėlių,/ šiek tiek panašių/ į kūrinius. Karpai/ ištuštėjusių vaistų/ lakštus. Pavaikštai/ po dirvą, po dirvuolių/ pievą, tuo pat metu/ regėdamas pasaulius/ virš šešėliuotos galvos.“ Poetą visada stebi gimtosios žemės šviesa, Tausalo, Masčio — upelių upeliukų, šaltinių, tųjų vandenų gyvastis, kuri vis gyva gyviausia ir iš atminties. Paties gyvenimo, patyrimų skaidrumas, žmonių šviesuma — tas „Gyvenimas/ nugyventas.“
Laikas — ir pilnas būtinybės paslapčių, ir turi išmokti pats būti savimi. „Laikai visada keisti“,— anot poeto Vytauto Stulpino. — Dabar visko yra, o žmonių santykiai… O kada buvo kitaip?“ Kada… Akimirkos — kokios jos talpios. „Laikykis tylomis iki galo.“ Yra toks laikas — ir susitinkame. Šiuokart — poeto Vytauto Stulpino knygų sutiktuvės, ir priimta, kas iš gyvenimo, kas tikra, kas iš gamtojautos. Dėkingi Poetui — už kiekvieną eilutę — ir savo pasaulio link eidami, tikrai priartėsime.
