Plungės dvaras – Žemaičių kultūros sostinė

Plungės dvaro didybė ir jo buvusių valdytojų ambicijos matosi jau iš tolo – vos įėjus pro dvaro parką rėminančius neorenesansinius vartus, kuriuos puošia išraiškingos dviejų meškų skulptūros. Pasakojama, kad dėl šių skulptūrų dvaro savininkui Mykolui Oginskiui teko gerokai pakovoti: carinė valdžia norėjusi jas nuimti baimindamasi, kad meškos – Žemaitijos, taigi ir Lietuvos valstybingumo simbolis. Nors nuogąstavimai buvo pagrįsti, Mykolui Oginskiui pavyko įtariuosius įtikinti, kad meškos ant vartų įsitaisiusios šiaip, kaip stipraus, galingo ir mėgstamo gyvūno simbolis, todėl meškutės ant vartų galėjo pasilikti. Beje, šios gražuolės – ne vienintelis akį traukiantis skulptūros meno pavyzdys Plungės dvare. Dar daugiau jų į dangų stiebiasi ant pagrindinių rūmų stogo – tiesa, ne meškų, o maždaug žmogaus dydžio antikinių figūrų pavidalu. Nors šiandien jau sunku įvardinti, kokie personažai vaizduojami ne vieną pakerinčiose skulptūrose, manoma, kad vienoje iš pagrindinių kompozicijų fakelą laiko šeimos ir namų globėja Vesta.

Oginskiai buvo dideli menų mylėtojai ir mecenatai – tai liudija ne tik išraiškinga ir įvairi dvaro architektūra, bet ir milžiniška sukaupta vaizduojamosios bei taikomosios dailės kolekcija, kuri šiuo metu vėl eksponuojama dvare. Tęsiant ilgametę šio dvaro kaip vietinės kultūros židinio tradiciją, rūmuose veikia ir Žemaičių dailės muziejus, kuriame galima pamatyti garsiausių Žemaitijos menininkų darbus: tai Adomas Galdikas, Liudas Truikys, Alfonsas Dargis, Kazys Varnelis, Vytautas Ignas ir begalė kitų dailininkų, kurie kūrė ne tik Žemaitijos, bet ir Lietuvos dailės istoriją. Ekspozicijoje puikiai atsispindi ne tik pasirinktose spalvose, potėpiuose užkoduoti Žemaitijos gamtiniai ar etniniai motyvai (pavyzdžiui, peizažuose), bet ir žemaičių menininkų savybės – atkaklumas bei užsispyrimas, kurie net kuriant sovietmečiu ar išeivijoje leido likti ištikimiems savo siekiams ir idealams.

„Vienas iš pavyzdžių yra Liudas Truikys, kuris dirbdamas Kauno muzikinio teatro scenografu siekė tokios tobulybės, kad kartais net būdavo atleistas iš darbo – procesas tiesiog per ilgai užsitęsdavo“, – pasakoja Plungės dvaro gidė Danutė Einikienė.

Ką dar galima veikti Plungės dvare, kaip atrodė dvariškos pramogos ir kokių žmonių dėka Plungė išlaiko Žemaičių kultūros sostinės vardą  galima pamatyti , per „Lietuvos ryto TV“ laidą „Lietuvos dvarai“.