„Skrydyje su medikais ir donoriniais organais susikoncentruoji į darbą ir emocijas pamiršti. Bet po skrydžio – tik teigiami jausmai ir šypsena veide. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdamas prisidėti prie gyvybių gelbėjimo“, – taip apie savo darbą pasakoja Karinių oro pajėgų pilotas Gediminas Puišys.
Transplantacijai paruošti organai gyvybingi išlieka ribotą laiką. Trumpiausiai ištveria širdis – ją reikia persodinti per maždaug 5 valandas, ilgiausiai tinkami donorystei išlieka inkstai – apie 12 ir daugiau valandų. Tad donorinių organų gabenimas yra labai atsakingas ir didžiausio profesionalumo reikalaujantis darbas. Gediminui tokių kelionių teko atlikti tikrai ne vieną.
Karinių oro pajėgų (KOP) piloto kelią jis nutarė pasirinkti prieš maždaug 13 metų. 2008 metais įsidarbinęs kariuomenėje vyras pradėjo apie dvejus metus trukusius kursus, kuriuose ne tik iš civilio tapo karininku, bet ir išmoko pilotuoti sraigtasparnį. Nuo to laiko Gediminas nuolat prisideda prie organų donorystės ir transplantacijos procesų prireikus perskraidindamas ypatingai svarbų krovinį – donorinius organus.
Kiek kartų yra tekę perskraidinti organus transplantacijoms? Papasakokite apie įsimintiniausią kelionę.
Per 13 metų tarnybos tikslaus skaičiaus jau tikrai nepasakysiu. Geriausiai prisimenu tris skrydžius: patį pirmąjį organų gabenimą antrojo piloto pareigose. Skridome iš Kauno į Vilnių. Po skrydžio buvo tikrai didelis emocijų antplūdis, tada suvokiau, kad tikrai tinkamai pasirinkau darbą ir jo pobūdį.
Kitas įsiminęs skrydis – kuomet pirmą kartą organus skraidinau jau užimdamas įgulos vado pareigas. Skridome taip pat iš Kauno į Vilnių. Tada emocijos buvo jau ne tokios pakilios. Darbą labai apsunkino sraigtasparnių aikštelių prie ligoninių nebuvimas, kas sumažina saugumą bent jau perpus. Dar, žinoma, streso pridėjo ir nakties metas, labai žemas debesų padas ir šešių medikų komanda – maksimalus sraigtasparnio pakilimo svoris.
Na ir labiausiai įsiminęs skrydis buvo iš Liepojos į Kauną, kuris prasidėjo vienais metais, o baigėsi kitais. Naujuosius metus sutikome skrydyje, kiek žinau, tai buvo pirmas toks organų pergabenimas Lietuvoje ir KOP istorijoje.
Papasakokite kaip vyksta pasiruošimas tokioms kelionėms: nuo to momento, kai gaunate skambutį iki pačios kelionės pradžios?
Skambučio metu pirmiausia išsiklausinėjame kuo daugiau mums svarbios informacijos: kiek medikų skris, kokia įranga bus gabenama, koks maršrutas, kada medikai planuoja pasirodyti prie sraigtasparnio. Kelionės trukmė mums irgi labai svarbi – ji turi būti kuo trumpesnė.
Tuomet nedelsiant studijuojame meteorologines sąlygas tuo metu ir tose vietose, pro kurias skrisime. Skaičiuojame, kiek minimaliai galime turėti kuro, kad neskraidintume balasto ir optimizuotume skrydžio trukmę. Jei skrydis planuojamas į mums nematytą ir nežinomą vietą, visomis įmanomomis priemonėmis renkame informaciją apie tas vietas, kliūtis ir įmanomas alternatyvas.
Kokių iššūkių dažniausiai kyla arba gali kilti kelionės metu?
Didžiausias iššūkis ir veiksnys nulemiantis sėkmę – oro sąlygos. Skrydį apsunkina naktis, žemas ir tirštas debesų padas su minusine oro temperatūra, rūkas, stiprus ir gūsingas vėjas, nežinoma vieta, tūpimas ne į sraigtasparniams skirtas specialias aikšteles.
O jei viskas vienu metu – sunku net įsivaizduoti, kaip viskas tampa sudėtinga ir pavojinga. Todėl prieš skrydžius praktiškai nuolat stebime orų prognozes.
Pavyzdžiui, sraigtasparnio AIRBUS AS365 „DAUPHIN“ didžiausias priešas yra žemi debesys ir lietus prie minusinės oro temperatūros. Tokiomis sąlygomis su juo skristi draudžiama.
Ar skiriasi procedūros, kuomet skraidinami tik žmonės ir kuomet yra skraidinama medikų komanda su jau eksplantuotais ir transplantacijoms paruoštais organais?
Ne, procedūros nesiskiria, bet patį skrydį stengiamės atlikti kuo greičiau ir švelniau, nes visa įgula supranta, kad medikų darbas dar būna nepasibaigęs.
Kiek toliausiai sraigtasparnis gali nuskristi vienu kartu? Kur toliausiai yra tekę skristi paimti organus transplantacijoms?
Sraigtasparnis AS365 per tris valandas gali nuskristi apie 380 jūrmylių – 700 kilometrų.
Daugiausia skrydžių atliekame Lietuvos teritorijoje, tolimiausi – Ryga ir Liepoja. Tolimesnius skrydžius riboja sraigtasparnių greitis, lėktuvu būna greičiau.
Gana dažnai organus atskraidinę sraigtasparniai leidžiasi eismo žieduose, ar tai daroma tik dėl laiko trūkumo, ar visgi yra ir kitokių priežasčių?
Tūpimas eismo žiede, pievoje ar mašinų stovėjimo aikštelėse prie ligoninių yra optimaliausias variantas Lietuvoje, kur turime tikrai nekokią situaciją su sraigtasparnio tūpimo aikštelėmis. Tokiais atvejais sutaupome brangaus laiko saugumo sąskaita.
Visoje Europoje didesnės ligoninės turi tūpimo aikšteles. Tai – idealiausias variantas tiek pilotams dėl saugumo, tiek medikams dėl laiko.
Oro uostose tūpti saugu ir patogu, bet išeikvojama per daug laiko pervežant organus iki ligoninės. Toks variantas tinkamas tik prie labai prastų meteorologinių sąlygų, kai tūpti eismo žiede per daug pavojinga.
Kas sunkiausia/sudėtingiausia tokiose kelionėse?
Negauti jokios informacijos apie sėkmingą gyvybės išgelbėjimą. Bet dar sunkiau tikriausiai būtų sužinoti apie nesėkmingą.
