Šanovnyj posol Ukrajiny v Lytvi, panė Pėtrė [Bėšta],
braty i sestry Ukrajincy,
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda,
gerbiama Seimo Pirmininke, miela Viktorija,
mieli kolegos, svečiai,
mūsų karta tikėjosi, kad niekada netapsime atviro ir žiauraus karo Europoje liudininkais. Kad karo baisumai, gyvi mūsų tėvų ar senelių pasakojimuose, istorijos vadovėliuose, knygose ir filmuose, ten ir paliks. Deja, šiandien karas vyksta prieš mūsų akis, prie mūsų namų slenksčio.
Keliamės ir gulame televizijoms transliuojant sprogimus Charkivo, Sumų, Mariupolio, Kyjivo gyvenamuosiuose rajonuose… Namų ir mokyklų griuvėsius gatvėse, kuriomis visai neseniai vaikščiojo ir dalis mūsų. Kurtinamai tylias moteris, vaikus ir senolius – nuo raketų smūgių besigūžiančius slėptuvėse ir po savo miestų nuolaužomis.
Į karą išeinančio tėvo ranka iki paskutinės sekundės prigludusi prie vagono lango, kol traukinys neišvengiamai pajuda. Išveždamas vaikus ir mylimąją į nežinią. Į nenorėtą naują gyvenimą, kuriame svetimi žmonės turės tapti artimiausiais, svetima šalis – laikinaisiais namais. Vyras lieka savo šalyje, kad ją apgintų. Jei reikės – žūtų už tai, kad išliktų Tėvynė. Kad į ją sugrįžtų mylimiausieji, dabar tolstantys tame vagone. Kad laisvoje Ukrainoje laimingi užaugtų jo kovos brolių kūdikiai, kurie, pirmąkart atsimerkę, vietoj dienos šviesos ir dar nepažįstamo tėčio veido išvydo slėptuvės tamsą.
Kol akyse stovi – ir nežinau, ar kada beišnyks, – to nuvažiuojančio ukrainietiško traukinio vaizdas, iš naujo, stipriau nei bet kada suvokiu, kokie esame laimingi, kad prieš 32-ejus metus Lietuvai užteko drąsos ir ryžto įšokti į savo sėkmės traukinį. Traukinį, nuvežusį mus į laisvę, kurią išsikovojome, kurią apgynėme. Į saugumą, kurį užsitikrinome tapę NATO nariais. Į europinę dabartį – skalsesnę, negu kada nors esame turėję. Į ateitį, kurią kuriame patys.
Prieš 32-ejus metus, dar nežinodami, kas mūsų laukia, bet suvokdami akimirkos didingumą, braukėme džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaras vienintelei televizijai transliuojant, kaip šiuose rūmuose, dabar jau istorinėje Kovo 11-osios salėje, primestą ir nekenčiamą sovietinį laidotuvių vainiką su kūju ir pjautuvu ramiai ir neišvengiamai amžiams uždengia mylima Lietuvos trispalvė.
Braukėme skausmo ir vilties ašaras, po metų lydėdami Sausio 13-osios aukas amžinojo poilsio į Antakalnio kapines. Ten, kur dabar jiems nusilenkti ateiname ir mes, ir viso laisvojo pasaulio lyderiai.
Didžiavomės, kad stiprūs ir vieningi, susikibę už rankų, sugriovėme blogio imperiją.
Turėjome ir tebeturime kuo didžiuotis.
Bet prieš dvi savaites, vasario 24-ąją, ašaros ir vėl susitvenkė akyse. Net ir tie, kas iki paskutinės minutės nenorėjo patikėti Kremliaus beprotybe, pamatė, kad klydome ir kad atgimusi bei savo stiprybe įtikėjusi blogio imperija sieks revanšo bet kokia kaina.
Kol demokratinis pasaulis snūduriavo užliūliuotas menamos pergalės Šaltajame kare, Kremliuje ir Minske užaugo nauji diktatoriai. Kol rūpinomės savo gerove, prekiavome, nes tikėjomės nekariauti, derėjomės su patologiniais melagiais ir vylėmės taikos su tais, kurie siekė karo, Putinas ir Lukašenka slydo patys ir gramzdino savo žmones į paralelinę realybę. Į siurrealistišką, absurdo ir grotesko pasaulį, kuriame Sovietų Sąjunga – ne praeities košmaras, o prarastoji Atlantida. Kuriame dešimtys, o prireikus – ir šimtai tūkstančių menamų, susikurtų priešų, taip pat ir savo pačių piliečių, lengva ranka vėl guldomi po tankų vikšrais ir raketų smūgiais dėl Pyro pergalės. Dėl protu nesuvokiamos ir nepaaiškinamos asmeninės ambicijos atkurti tai, kas niekada neturėjo teisės egzistuoti.
Atrodo, kad šiandien iš tikrųjų vyksta tikrasis galutinis pasaulio išsivadavimas iš sovietinio totalitarizmo. Dabar Ukraina turi atlaikyti pasmerktos imperijos agonijos smūgį. Ir Ukraina jį atlaiko – duodama daug stipresnį atkirtį, nei Kremlius galėjo įsivaizduoti. Nei tikėjo daugelis, išskyrus pačius ukrainiečius.
Ukraina kovoja už mus visus. Bet ji nepalikta viena. Šiandien demokratinis pasaulis yra vieningesnis, nei kada yra buvęs. Mūsų pagalba Ukrainai ir atsakas Kremliui yra stipresnis nei bet kada anksčiau.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad kaip niekad susitelkusi yra ir Lietuva. Lietuvos žmonės vėl susivienijo ir parodė savo jėgą. Tūkstančiai jų: lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, žydų – išėjo į gatves palaikyti Ukrainos, tapo savanoriais, paaukojo ir toliau aukoja dešimtis milijonų eurų. Visų tautybių ir politinių pažiūrų Lietuvos žmonės atvėrė savo namus ukrainiečiams, nešė maisto, rūbų, reikalingiausių daiktų – kartais per pusdienį perpildydami aikštes ir sandėlius. Nenutrūkstamos vilkstinės sunkvežimių kasdien veža būtiniausią valstybės, verslo ir žmonių pagalbą į Ukrainą. Šios pagalbos reikės dar ilgai – tikiu, kad neišsikvėpsime. Žinau, kad ir toliau ji pasieks Ukrainos žmones – kasdien iki jų ir mūsų visų pergalės.
Iš visos širdies norėčiau iš šios tribūnos padėkoti visiems ir kiekvienam Lietuvos žmogui, verslui, visiems ir kiekvienam valstybės tarnautojui ir pareigūnui, kurie negailėdami savo laiko, jėgų ir sveikatos daro tai, ką jaučia, kad gali ir turi daryti.
Norėčiau, bet nemanau, kad turiu tokią teisę. Nes jie tai daro ne mano ar kieno kito paraginti ir paprašyti. Jie tai daro savo sąžinės ir tikėjimo vedami.
Tokią Lietuvą aš myliu. Džiaugiuosi, kad esu jos dalis, – lygiai taip pat, kaip visi, darydama tai, kas – taip sutapo – šiandien yra mano darbas.
Šiandien, šią minutę, mano darbas ir privilegija yra stovėti čia ir kreiptis į jus, mieli kolegos. Šiandieną matome gražiausią Lietuvą, kokią tegalime matyti – susitelkusią, vieningą, negailinčią nieko dėl artimo, ginančio mūsų visų laisvę.
Ne valdantieji ir ne opozicija, bet mes visi, 141, esame šios nuostabios Lietuvos išrinkti, gavę jos mandatą. Būkime jos verti. Dirbkime jai ir išvien su ja. Pamirškime, ar sėdime šios salės kairėje, ar dešinėje.
Ši Seimo sesija bus kitokia, nei vylėmės. Kartu turėsime priimti daug būtinų ir skubių sprendimų, kad padėtume Ukrainai ir sustiprintume Lietuvos saugumą. Sprendimų, kurių galbūt nebuvo nė vienos partijos programoje. Bet kurių svarbiausias tikslas – laisva ir saugi Lietuva – kiekvieną iš mūsų savais keliais atvedė į šią salę. Į Lietuvos Seimo salę.
Ukraina šiandien kovoja ne tik už savo šalies ateitį, ne tik už savo laisvę. Ji kovoja už mus visus, už visą demokratinį pasaulį.
Ukrainos parlamento nariai lieka savo šalyje – parlamente priima būtinus įstatymus ir su ginklais rankose stoja petys petin su savo piliečiais. Ukrainos premjeras Denysas Šmyhalis lieka savo šalyje ir niekur nesitrauks. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis lieka savo šalyje ir kovos su ja ir už ją iki galo. Mes esame saugūs. Į mūsų gimdyves ir kūdikius neskrieja Putino raketos. Mūsų dangų saugo NATO naikintuvai.
Todėl mes, kiekvienas iš mūsų, privalome ne maudytis Ukrainos didvyrių šlovės spinduliuose, ne ploti jiems iš savo gražių šviesių kabinetų, o keltis ir eiti, važiuoti, skristi už juos. Kasdien iki pergalės mes turime būti jų atrama ir jų balsas viso civilizuoto pasaulio sostinėse, Europos sostinėje.
Noriu tikėti, kad rytoj, Europos Vadovų Taryboje, civilizuoto pasaulio lyderiai padarys viską, kad Ukraina nesijaustų palikta viena. Kad tie, kuriuos vadiname savo draugais, pajaustų mūsų draugystę įprasmintą tikrais darbais. Noriu tikėti, kad 27-ių europiečių vadovų balsai rytoj bus vienas girdimas Ukrainos balsų choras – ne veblenantis apie ilgą kelią ir namų darbus, o aiškiai siunčiantis žinią apie Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Kad Lietuvos balsas šiame chore skambės garsiausiai. Kad Lietuvos rankos bus tos rankos, kurios atneš prie Europos vadovų stalo 28-ą kėdę. Kad nugalėjusi Mordorą tą kėdę užimtų Ukraina.
Esu tikra, kad susivienijęs gėris gali nugalėti blogį. Ir nugalės. Noriu tikėti, kad kai taip atsitiks, galėsime be gėdos žiūrėti į akis ir ukrainiečiams, ir vieni kitiems, ir Lietuvos žmonėms. Padarykime viską, ką galime, kad tai įvyktų.
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! Слава Україні!
