Шановний пане Руслане Стефанчук,
Шаноўная спадарыня Сьвятлана,
Miela Viktorija,
Dear colleagues and friends,
Brangūs bendražygiai,
Konstantino Kalinausko forume šiemet dalyvaujame ypač skaudžiu laiku.
Ilgai gyvenome besiartinančios tragedijos nuojauta, bet daugelis nesitikėjo ar nenorėjo patikėti, kad kraupus, atviras karas gali iš tiesų vykti XXI amžiaus trečiojo dešimtmečio Europoje.
Prieš beveik mėnesį Rusija smogė Ukrainai visa savo žiauria, brutalia jėga. Tačiau Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo seniau – prieš aštuonerius metus. Atidžiai stebėdami režimus Kremliuje ir Minske, matėme, o kas nematė – tikiuosi, pagaliau praregėjo, kad netrukdomi diktatoriai klestėjo ir tapo vis nuožmesni. Jų keliamos kančios vis didėjo. Jie žudė ir gniuždė tiek savo pačių žmones, tiek nekenčiamas tautas, kurias begėdiškai ir akiplėšiškai nusprendė vadinti „broliškomis“. Kartojome, kad peržengtos visos raudonos linijos, kad pasiektas dugnas, tačiau akivaizdu, kad kraujo ištroškę diktatoriai tik juokėsi iš mūsų pareiškimų ir bedančių sankcijų, nes išties supranta tik jėgos kalbą.
Šiandien tokia jėga yra laisvę mylinčių didžių vyrų ir moterų tauta – ukrainiečiai. Tauta, kuri demonstruoja pasauliui, kad blogis ir žiaurumas nėra visagalis, kad būtina priešintis terorui ir drąsiai ginti savo šalį ir savo laisvę.
Ukraina šiandien narsiai kaunasi ne tik už save, bet už visą laisvą pasaulį. Tai kova, kuri radikaliai pakeis visą pasaulį ir kuri gali pasibaigti tik Ukrainos pergale. Nes kol Ukraina nepasieks pergalės – tol kova bus nebaigta. Gal tai ir banali tiesa, bet tai tiesa – kuria, tikiuosi, pagaliau įsitikino visas civilizuotas pasaulis.
Vis dėlto kol šio pasaulio akys natūraliai ir neišvengiamai nukreiptos į žūtbūtinę gėrio ir blogio kovą Ukrainoje, negalime pamiršti ir kitų nebaigtų kovų.
Pernai šioje salėje kalbėjau, kad lietuvių, baltarusių ir lenkų didvyrio Konstantino Kalinausko kova gyva, bet ji nėra laimėta, kol nėra laisvos visos trys mūsų tautos. Kol nėra laisva Baltarusija.
Konstantinas Kalinauskas kovėsi su ginklu rankose, bet taip pat puikiai suprato esminį dalyką, kad svarbiausios revoliucijos turi įvykti žmonių galvose ir širdyse. Revoliuciją baltarusių galvose ir širdyse mes jau pamatėme 2020-ųjų rugpjūtį. Revoliucija Baltarusijoje užgniaužta, bet nenugalėta. Kalinausko kova baltarusių širdyse gyva, bet nelaimėta.
Šiandien Baltarusijos diktatorius, Baltarusijos prezidentu save vadinantis bailys, ne tik susodino į kalėjimus arba ištrėmė laisvus savo žmones. Jis galutinai ir negrįžtamai išdavė savo tautą, paversdamas Baltarusiją – ne tą tikrąją, o tą, kurią vis dar iš paskutiniųjų bando nulaikyti sugniaužtame kumštyje, – Kremliaus agresijos sąjungininke ir Rusijos karo prieš Ukrainą placdarmu.
Dar visai neseniai visas pasaulis stebėjosi, kaip baltarusiai net per protestus sustoja degant raudonai šviesoforo šviesai. Nusiauna batus ir pasitiesia laikraštį, lipdami ant suoliuko. Šiandien iš Baltarusijos į Ukrainos vaikus ir moteris, ligonines ir mokyklas skrenda raketos. Lukašenka įsileido Kremliaus okupantus, kad tik išsilaikytų pats. Ir meldžia, kad Putinas nepasiųstų baltarusių karių kovoti prieš brolius ukrainiečius, – ne dėl to, kad Lukašenka prieštarautų Rusijos karui. O vien iš baimės, kad neliks kas jį apgina Baltarusijoje nuo jo paties tautos.
Vasario 24 dieną, kai nubudome naujoje realybėje, į kalendorius įsispaudė gedulo diena ir viso pasaulio rusams bei baltarusiams, nes dviejų diktatorių teroras ne tik užliejo Ukrainą, bet ir apipylė savo tautas krauju, kurį nuplauti nebus paprasta.
Vasario 24-ąją patogi neutralumo iliuzija žlugo. Visos pasaulio tautos turėjo atsakyti į klausimą: ką renkatės – kieno jūs pusėje?
Skaudu, bet didžioji dalis Rusijos piliečių liko pasyvūs net ir prasidėjus brutaliam karui. Gąsdinimai, visa apimančios propagandos aparato rankos akivaizdžiai pasiekia savo. Skaudžios omonininkų represijos nutildė ir baltarusius – bet tik Baltarusijoje. Ne laisvajame pasaulyje.
Laisvos Baltarusijos laisvi žmonės ir jų lyderiai nedvejodami pasirinko tiesos ir gėrio pusę. Nes jie supranta, kad karas nebepalieka laiko delsti ir abejoti. Kad galimybės likti nuošalyje – nebėra. Būtinas apsisprendimas, nuo kurio dar ilgai priklausys, ar baltarusių tauta bus ta, kuri greta ukrainiečių simbolizuos kovą už savo laisvę, ar ta, kurios simboliu liks Lukašenka, bandantis įtikti galingesniam šeimininkui ir už tai pasiruošęs gėdai ir kančiai pasmerkti savo paties tautą.
Džiaugiuosi, kad šiandien mūsų tautų – ukrainiečių, lietuvių ir laisvų baltarusių – širdys plaka vienu ritmu. Ukrainiečių skausmas yra ir mūsų skausmas, jų pergales taip pat švenčiame kaip savas. Ukraina kaunasi už mus visus netausodama savęs, aukodama visa, ką tik turi. Taip elgtis privalome ir mes. Nes tai kova, kuri mus sutvirtina, kuri daro mus vertus laisvės.
Vilniuje, Varšuvoje ir kitose pasaulio sostinėse baltarusiai – kartu su lietuviais, lenkais ir visais laisvojo pasaulio žmonėmis – vėl išėjo į gatves su laisvos, demokratinės Baltarusijos vėliavomis. Ne tik kad paremtų Ukrainą, bet ir tam, kad parodytų, jog šis Putino ir Lukašenkos režimų karas – ne jų karas. Nuo režimo teroro pasitraukę baltarusiai ryžtingai padeda ukrainiečiams ir prisideda prie Ukrainos pergalės šiame kare. Atveria savo namus Ukrainos karo pabėgėliams Lietuvoje ir kitose šalyse. Aukoja pinigų, maisto ir būtiniausių daiktų ukrainiečiams – kaip daro kiekvienas, turintis ir širdį, ir sąžinę.
Laisvi baltarusiai kovoja. Kasdien. Ne tik Ukrainos, bet ir savo pačių svarbiausią kovą, kantriai visiems kartodami: aš baltarusis, bet aš – ne Lukašenkos užgrobta Baltarusija. Aš ir tu, ukrainieti, lietuvi, vakarieti, mes – vieno kraujo. Mano gyslomis, kaip ir tavo, teka laisvė.
Todėl šiandien demokratinės Baltarusijos misija įgauna dar didesnę reikšmę. Ir mums visiems šiandien dar svarbiau, palaikant Ukrainą ir jos laisvę, nepamiršti ir visų tų, kurie siekia laisvos ir demokratiškos Baltarusijos.
Vakarų pasaulis ilgą laiką kalbėjo apie pamatines demokratines vertybes ir laisvės vertę, o dabar turi galimybę – ir pareigą – parodyti, kad tai svarbiau nei materialinis komfortas ir įprastos veikimo schemos. Turime tokią pareigą Ukrainai, bet negalime pamiršti ir šios pareigos laisvai Baltarusijai.
Putino agresija ir Ukrainos atkirtis, stipresnis, nei tikėjosi daugelis (išskyrus pačius ukrainiečius), parodė visam pasauliui, jog diktatoriai dažnai primena milžinus molinėmis kojomis. Jie yra labiau pažeidžiami, nei bando pasirodyti. Susitelkime ir visi kartu pagreitinkime diktatorių agoniją – pagreitinkime laisvos Ukrainos ir laisvos Baltarusijos pergalę.
Слава Украïнi! Живе Беларусь!
