2024-06-14
Birželio 14-ąją Lietuvoje minint Gedulo ir vilties dieną, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė pažymi skaudžias, įpareigojančias istorijos pamokas. Penktadienį Vyriausybės vadovė dalyvauja Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų renginiuose, skirtuose okupacijos ir represijų aukoms bei pasipriešinimui atminti.
„Kaip pasakoja istorikai, 1940-ųjų vasara Lietuvoje prasidėjo nenutuokiant, kad viskas taip trapu ir kad tai paskutinės laisvos Lietuvos dienos. Būta daug smulkmeniškų ginčų, tuščio varžymosi, taip pat nenoro žvelgti realiam pavojui į akis. Galima suprasti tokį požiūrį, kaip galima suprasti ir tuos, kurie šiandien piktinasi, kad esą nedera kalbėti apie grėsmes, o paprasčiau būtų kaip stručiui įkišti galvą į smėlį, ir tada galbūt visi pavojai praslinks pro šalį. Žmogaus atmintis turi savybę išstumti nemalonius prisiminimus. Labai daug žmonių paprasčiausiai tiek priprato prie vis patogesnės kasdienybės, kad jų net nepriverčia atsikvošėti tai, kas vyksta Rusijos užpultoje Ukrainoje.
Galima suprasti, bet ne pateisinti. Mes žinome, ko galime tikėtis iš Rytų kaimynų. Tai ne teorinės prielaidos, bet labai skaudžios žaizdos, paženklinusios praktiškai kiekvienos mūsų šeimos, giminės likimą. Nerūpestingai prasidėjusi 1940 metų vasara ilgam tapo laisvės gulbės giesme. Istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos, joje nėra „o jeigu“. Neturi prasmės ir iš dabarties perspektyvos – kai jau žinome, kaip viskas klostėsi, – mokyti tuos, kurie vylėsi, kad imperinio drakono apetitą galima numalšinti aukomis. Tačiau svarbu išmokti itin svarbią istorijos pamoką – mes turime tikėti savimi, branginti laisvę, kurią turime, taip pat būti pasiryžę už ją kovoti ir aukotis.
Istorija ne tik moko, bet ir įpareigoja“, – sako Ministrė Pirmininkė I. Šimonytė.
