Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė trečiadienį lankėsi Vilniaus geto sunaikinimo 80-mečiui atminti skirtoje parodoje, dedikuotoje buvusiems geto kaliniams Leybui ir Chajelei Rozentaliams, bei dalyvavo šios sukakties atminimo koncerte „Mes gyvename amžinai“.
„Šio vakaro kelionę per Vilniaus geto prisiminimus pradedame čia – buvusiame Judenrato kieme – tam, kad mintyse pabūtume su geto gyventojais, kuriems ši ir aplinkinės Vilniaus gatvės tapo mirties, nevilties, žmogiškųjų vertybių išdavystės ir jų paneigimo erdve.
Tačiau ši erdvė turi ir nematerialią galią juos visus čia vėl sušaukti ir sukviesti. Vėl prakalbinti jų istorijas, mums visiems prabildama geto teatro poetų eilėmis, kompozitorių melodijomis ir literatų tekstais. Judenrato kiemas tuo metu buvo tapęs savotišku teatro prieangiu. Per jį į sceną skubėdavo talentingas teatro atlikėjų kolektyvas – režisieriai, scenografai, muzikai, dainininkai, šokėjai – visi tie, kurie tikėjo ir gebėjo su kitais dalytis nemariu tapusiu dvasios skrydžiu“, – parodos atidaryme kalbėjo atminimo renginio globėja premjerė I. Šimonytė.
Mirties akivaizdoje Vilniaus geto belaisviai įsteigė teatrą, simfoninį orkestrą, čia veikė šimto asmenų choras, mokslininkai skaitė paskaitas, vyko sporto varžybos. Aktyvų Geto kultūrinį gyvenimą, padėjusį tverti nuolatinį smurtą ir panieką žmogiškumui, savo kalboje priminė ir Ministrė Pirmininkė.
Bencijono Michtomo sukurtą emblemą turėjęs Vilniaus geto teatras, kuriame savo sesei Chajelei dainų tekstus kūrė Leybas Rozentalis, spektaklį „Amžinasis žydas“ statė Volfas Durmaškinas ir Davidas Pinskis, o eiles skaitė poetai Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, tapo pasauliniu rezistencijos ir pasipriešinimo tamsai simboliu, pažymėjo premjerė.
L. Rozentalis, V. Durmaškinas, Liuba Levicka ir daugelis kitų iškilių kūrėjų ir atlikėjų iš Vilniaus geto žuvo, dainininkė Ch. Rozental, poetai A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis išsigelbėjo. Jie visi – žuvusieji ir išgyvenusieji – kartu paliko nemirtingą Vilniaus geto kultūros paveldą, savo gyliu prilygstantį psalmynui, o ryžtingumu – žygdarbiui.
„Kaip rašė Judenrato atstovas Lazaris Epšteinas, publika čia juokėsi ir verkė: „Jie išsilaisvino nuo naštos, kuri taip sunkiai slėgė jų sielas.“ Nuo šios naštos juos išlaisvino didvyriškos Lietuvos Jeruzalės menininkų pastangos ir jų nenugalimas tikėjimas stebuklu. O tokių menininkų, kaip rašo Vilniaus getą išgyvenęs profesorius Petuchauskas, „buvo ištisas Lietuvos Jeruzalės žemynas“. Žemynas tų, kurie, pasmerkti mirčiai, negalėjo nekurti. Žemynas tų, kurie kurdami nebuvo sunaikinti, tų, kurie, cituojant Leybą Rozentalį, gyvena amžinai“, – sakė Vyriausybės vadovė I. Šimonytė.
Vaizdo įrašu į renginio dalyvius kreipėsi buvęs Vilniaus geto kalinys prof. Markas Petuchauskas – menotyrininkas, teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių ir užsienio spaudoje paskelbęs daugiau kaip 400 straipsnių teatro istorijos ir kritikos, Vilniaus Geto teatro, lietuvių, žydų ir kitų kultūrų ryšių temomis.
„Į Vilniaus getą buvo suvaryta didžiulė Vilniaus gyventojų dalis, į ją pakliuvau ir aš – 12 metų berniukas. Patekti į Getą nėra malonus dalykas, pakliuvę ir išlikę gyvi gali tai paliudyti. Bet šį laiką dabar prisimenu ir kaip kažkokio didelio džiaugsmo laiką, nes buvau Geto teatre, mačiau spektaklius ir tuos didžiuosius žmones, kurie teatrą kūrė“, – sakė M. Petuchauskas.
Atminimo renginyje taip pat dalyvavo ir įžanginį žodį tarė Federalinės Vokietijos Vyriausybės komisaras žydų gyvenimo Vokietijoje ir kovos su antisemitizmu klausimais Felixas Kleinas, koncerte „Mes gyvename amžinai“ atlikti Gete skambėję kūriniai.
Iškilūs Geto kaliniai Leybas ir Chajelė Rozentaliai – brolis ir sesuo, aktyviai veikę Geto kultūriniame gyvenime. Rašytojas, poetas L. Rozentalis rašė eilėraščius ir dainų tekstus, išgarsėjo kaip teatro libretų autorius. Jo kūriniai dainuoti ir scenoje, ir Geto gatvėse. 1943 m. rugsėjo 1 d. L. Rozentalis kartu su kitais darbui tinkamais jaunais žydais buvo deportuotas į Klogos darbo stovyklą Estijoje ir, tikėtina, 1945 m. pradžioje nužudytas.
Aktorės ir dainininkės Chajelės Rozental karjera prasidėjo prieškario Vilniuje ir tęsėsi Vilniaus geto teatre. Būdama viena nedaugelio išgyvenusių Holokaustą, Chajelė išvyko į Pietų Afriką, tapo žymia atlikėja ne tik ten, bet ir JAV bei Izraelyje. Jos repertuare dažnos išliko brolio Leybo dainos, kuriose išliko gyvas jo ir daugybės kitų Vilniaus geto žydų tragiškas likimas.
