Klaipėdos miesto centre, vaizdingoje Danės upės pakrantėje, įsikūrusioje „Lyceum“ galerijoje siūloma Lietuvoje dar gana reta paslauga – paveikslų nuoma. Ji leidžia užmegzti emocinį ryšį su paveikslu ir tik vėliau apsispręsti dėl įsigijimo. Apie norą priartinti meną prie žmogaus, naują požiūrį į jo sklaidą ir galerijos misiją pasakoja „Lyceum“ galerijos parodų kuratorė Agota Olimpija Bričkutė.
– Kaip sudominti žmogų, kuris sako „aš meno nesuprantu“?
– Pirmasis ir svarbiausias santykis su menu prasideda nuo asmeninio pojūčio. Meno nebūtina suprasti taip, kaip suprantame matematiką, istoriją. Čia nėra vieno teisingo atsakymo. Užtenka tiesiog sustoti prieš kūrinį ir paklausti savęs: ką aš jaučiu? Nepaisant to, kiekvienas susitikimas su menu yra vertingas ir praturtinantis mus kaip žmones. Jei kūrinys sukelia emociją, jau užsimezgė ryšys. Dirbdama galerijoje, pastebiu – tas pats kūrinys gali išprovokuoti visiškai priešingas reakcijas žmonėse. Tikiu, jog menas atspindi tai, kas slypi mūsų viduje. Žiūrovas turėtų leisti sau patirti meną, būti smalsus ir pasitikėti savo pojūčiais.
– Kokios erdvės dažniausiai ieško meno?
– Meno kūrinių ieško labai skirtingos auditorijos – nuo pavienių asmenų, meno kolekcionierių iki verslo atstovų. Ieškodami meno kūrinių savo namams klientai dažniausiai vadovaujasi emocija: renkasi kūrinius, kurie atspindi jų asmenybę, dera prie jų gyvenamosios aplinkos. Populiarūs ramaus kolorito abstraktūs, paliekantys erdvės interpretacijai paveikslai. Verslo erdvėse menas dažnai tampa svarbia aplinkos dalimi, padedančia kurti išskirtinę atmosferą klientams, darbuotojams ir svečiams. Biuruose, viešbučiuose ar restoranuose pasirinkti kūriniai gali sustiprinti prekės ženklo įvaizdį, perteikti įmonės kultūrą ir suteikti erdvei daugiau išskirtinumo bei jaukumo. Vis dažniau meno kūrinių ieško ir įmonės, norinčios savo partneriams ar klientams įteikti ne tik gražią, bet ir prasmingą dovaną. Skirtingai nei įprastos verslo dovanos, meno kūrinys turi istoriją, išliekamąją vertę ir gali daugelį metų priminti apie bendradarbiavimą bei užmegztą santykį. Pastebima tendencija ieškoti meno kūrinio kaip interjero detalės, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie išdrįsta į meną pažvelgti kitu kampu – kaip į emocinio ryšio kūrimo priemonę.
– Ar yra paveikslas, kurį norėtumėte parsinešti namo sau?
– Laikui bėgant kūriniai tarsi tampa galerijos dalimi – jie ne tik puošia erdvę, bet ir kuria jos atmosferą, prisiminimus bei ryšį su lankytojais. Sunkiausia atsisveikinti su tais kūriniais, kurie ilgą laiką buvo šalia, su kuriais susiformavo ypatingas emocinis ryšys. Kūriniai tampa artimi dėl savo kuriamų istorijų, lankytojų reakcijų ir pačių menininkų, kurie tuos kūrinius sukuria. Tiesa, kiekvienas atsisveikinimas su meno kūriniu yra natūrali galerijos gyvenimo dalis – kūriniai susitinka su žmonėmis ir iškeliauja tęsti savo pasakojimą naujose erdvėse. Šiuo metu mano favoritas yra žymaus Klaipėdos dailininko Juozo Vosyliaus kūrinys „Apie pavasarį“. Man jis patinka tiek savo koloritu – ryškiu, bet kartu subalansuotu, tiek tema, kuri svyruoja tarp realizmo ir simbolizmo. Kūrinys palieka daug erdvės interpretacijai, tačiau kartu išsiskiria labai harmoningai ir meistriškai išpildyta forma. Beje, kadangi gerai pažįstu šį autorių, man artima ir jo pasaulėžiūra į kūrybos procesą. Jo dvasingas požiūris į meną kaip į sielos atsivėrimą man yra labai priimtinas ir įkvepiantis.
– Kodėl žmonės vis dar nedrįsta įsileisti meno į savo namus? Kas dažniau stabdo – kaina, baimė suklysti ar įsitikinimas, kad menas skirtas tik išrinktiesiems?
– Manau, jog yra kelios priežastys. Daugeliui žmonių menas vis dar atrodo tolima, tarsi privilegijuota sritis, reikalaujanti specifinių žinių ar išsilavinimo. Atėję į galeriją ar muziejų jie dažnai nežino, kas jiems iš tiesų patinka, ir nedrįsta pasitikėti savo pojūčiais bei intuicija. Paveikslų nuomos paslauga suteikia galimybę meną patirti praktiškai – neskubant, leidžiant kūriniui atsiskleisti savo namų aplinkoje. Gyvendami su juo kurį laiką galime pajusti, kaip jis keičia erdvę, kokias emocijas sukelia ir ar iš tiesų tampa mūsų kasdienybės dalimi. Toks būdas leidžia pažinti meną be didelio finansinio įsipareigojimo, suteikia laiko emociniam ryšiui atsirasti ir natūraliai apsispręsti, ar norime šį kūrinį įsileisti į savo namus ilgam. Taip sumažėja atstumas tarp žmogaus ir meno kūrinio.
– Ar meno nuoma gali pakeisti požiūrį į meną ir padaryti jį populiaresniu?
– Kuo daugiau žmonių turės galimybę patirti meną savo namuose, tuo natūralesnis ir artimesnis jis taps. Menas tuomet nebelieka tik prestižinėje galerijos erdvėje – jis tampa gyva santykio, emocijos ir kasdienio gyvenimo dalimi. Kūrinių nuoma padeda sumažinti tą pirmąją nedrąsą ir baimę suklysti. Žmogui nebereikia iš karto priimti didelio finansinio ir emocinio įsipareigojimo. Išsinuomodamas meno kūrinį žmogus gali neskubėdamas pabūti su juo savo saugioje aplinkoje ir pajusti, ar išsirinktas kūrinys iš tiesų tampa jo erdvės ir kasdienybės dalimi.
– Kaip veikia paveikslų nuoma?
– Dažnai meno kūrinio įsigijimas yra didelis sprendimas – žmogus nori būti tikras, kad pasirinktas kūrinys derės jo aplinkoje, atlieps jo emociją ir ilgainiui išliks prasmingas. Nuomos principas leidžia šį procesą paversti natūralesniu – kūrinį galima išbandyti savo namuose ar darbo erdvėje, pagyventi su juo ir pajusti, ar jis tampa kasdienės aplinkos dalimi.
Paveikslo nuomos kaina priklauso nuo konkretaus kūrinio vertės – dažniausiai taikomas apie 10 proc. jo kainos mėnesinis mokestis. Nuomos laikotarpis paprastai trunka ne trumpiau kaip mėnesį, taikomas grąžintinas užstatas, o vėliau, nusprendus kūrinį įsigyti, dalis sumokėtos nuomos sumos įskaičiuojama į jo kainą.
Klientas įsipareigoja grąžinti kūrinį tokios pačios būklės, o atsiradus pažeidimams – padengti su tuo susijusias išlaidas.
Taip pat svarbus bendradarbiavimas su menininkais – jei kūriniai priklauso gyviems autoriams, galerija turi suderinti kūrinių nuomos sąlygas ir numatyti, kaip dalis pajamų už nuomą prisideda prie menininko veiklos. Tokiu būdu paveikslų nuomos paslauga tampa ne tik būdu žmonėms atrasti meną savo aplinkoje, bet ir papildoma galimybe palaikyti Lietuvos kūrėjus bei skatinti meno prieinamumą.
Kiekvienam kūriniui sudaroma nuomos sutartis, kurioje numatomos jo priežiūros ir grąžinimo sąlygos.
–Ar teko susidurti su netikėtais iššūkiais?
– Kiekviena veikla turi savo iššūkių, o dirbant su meno kūriniais svarbiausia yra atsakomybė ir atidumas kiekviename proceso etape. Meno kūrinys yra unikalus, vienetinis objektas, turintis tiek meninę, tiek materialią vertę. Todėl labai svarbu užtikrinti tinkamą jo transportavimą, saugų pakabinimą, tinkamas eksponavimo sąlygas ir nuolatinę priežiūrą. Paveikslų nuomos paslauga reikalauja ypač aiškaus ir profesionalaus proceso – nuo kūrinio atrinkimo bei būklės fiksavimo iki pristatymo ir grąžinimo. Galerijai svarbu pasirūpinti, kad kūrinys saugiai pasiektų naują erdvę, o žmogus, priimantis jį į savo namus ar darbo aplinką, jaustųsi užtikrintai ir turėtų aiškias rekomendacijas, kaip juo rūpintis.. Neužtenka pasirinkti tiesiog gražų paveikslą – svarbu suprasti, kaip jis veiks tam tikroje erdvėje, kokią atmosferą kurs ir kokį santykį užmegs su joje esančiais žmonėmis. Kartais žmonės bijo pasirinkti meno kūrinį, nes atrodo, jog jis turi tobulai derėti prie interjero. Tačiau galerijos vaidmuo yra padėti atrasti ne tik vizualiai tinkantį, bet ir emociškai artimą kūrinį. Tam reikia įsigilinti į žmogaus emocinius poreikius, gyvenamosios ar biuro erdvės specifiką bei pasiūlyti skirtingas galimybes.
–Ar meną galima prisijaukinti? Kada paveikslas tampa savu?
– Manau, kad meną galima prisijaukinti taip pat, kaip ir bet kurį svarbų dalyką mūsų gyvenime, tiesiog tam reikia laiko, artumo ir santykio. Gyvenant greta meno, kasdien jį matant, pastebint vis kitas išnyrančias detales, sluoksnius, pastebėsime, kaip kartu keičiasi mūsų būsenos, emocijos. Gyvenimas dažnai būna kintantis ir nepastovus, tad meno kūrinys namuose gali tapti tuo saugiu uostu, suteikiančiu pastovumo jausmą. Dažnai pirmasis susitikimas su meno kūriniu būna paremtas emocija. Galerijoje pamatytas meno kūrinys patraukia žvilgsnį, sukelia smalsumą, pažadina tam tikrą jausmą. Tačiau tik pabuvus su kūriniu ilgiau galima iš tikrųjų suprasti, kokį santykį su juo kuriame. Kartais kūrinys, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog gražus, laikui bėgant tampa prasmingas, nes pradeda būti susijęs su mūsų erdve, kasdieniais ritualais ir asmeniniais prisiminimais. Manau, kad menas tampa savu tada, kai jis nustoja būti tik objektu ir tampa mūsų kasdienybės dalimi. Kai kūrinį pradedame ne tik matyti, bet ir jausti. Tokiu būdu užsimezga ryšys.
– Koks buvo pagrindinis tikslas steigiant „Lyceum“ galeriją? Ar pavyko jį įgyvendinti?
– Galerijos išskirtinumas – požiūris į meną kaip į gyvą, nuolat besikeičiančią kasdienybės dalį. Tikime, kad jis neturi likti vien parodų salėse – menas gali tapti namų, darbo aplinkos, pokalbių ir kasdienio gyvenimo dalimi. Todėl siekiame ne tik pristatyti kūrinius, bet ir padėti žmonėms atrasti tokį meną, kuris atlieptų erdvę, nuotaiką ir asmeninį santykį. Vienas iš išskirtinių mūsų galerijos bruožų yra atvirumas įvairioms meno formoms, kūrybinėms praktikoms ir skirtingiems požiūriams. Nuolat ieškome naujų, dar plačiau nepažintų autorių, domimės jų kūrybos keliais, idėjomis ir raiškos būdais. Svarbu ne tik pristatyti menininkus, bet ir praplėsti žiūrovų akiratį bei suteikti galimybę atrasti naujus vardus. Galeriją „Lyceum“ įsteigė privati mokykla Klaipėdos licėjus, siekdama sujungti meną ir mokymąsi. Mums tai – ne tik mokinių, bet ir suaugusiųjų pažinimo kelias, galimybė nuolat atrasti ir mokytis per meną. Norėjome sukurti vietą, kurioje žmonės jaustųsi laukiami, kur į meną būtų galima ateiti be įtampos ar išankstinių žinių – tiesiog smalsaujant ir leidžiant sau atrasti. Manau, kad šis tikslas pamažu tampa realybe: vis daugiau žmonių į galeriją ateina ne tik ieškoti kūrinio savo namams, bet ir pabūti, pasikalbėti, sužinoti bei užmegzti asmeninį ryšį su menu.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Dana Lukauskienė.
