Lietuvoje pagamintos elektros energijos užtenka patenkinti tik trečdalį gyventojų ir įmonių poreikio. Šiuo požiūriu Europoje rikiuojamės paskutiniai, kompaniją mums palaiko Liuksemburgas.
Martynas Gruodis yra LLRI ekspertas.
Iki COVID-19 pradžios tai nebuvo didelė problema – elektros energijos kainų lygis regione buvo panašus, o kainų skirtumai – simboliniai (iki 10 eurų/MWh). Tad skirtumas, importuoti elektros energiją ar ją gaminti šalyje, neatrodė reikšmingas.
Tačiau koronaviruso pandemijos pradžioje elektros energijos kainų skirtumai tarp senojo žemyno valstybių ėmė ryškėti, o šių metų vasaros pabaigoje mūsų šalyje kainos jau vidutiniškai buvo išaugusios bene dešimt kartų (2019 m. rugpjūtį siekė 49 eurus/MWh, o 2022 m. rugpjūtį pakilo iki 480 eurų/MWh) ir buvo vienos aukščiausių Europoje. Energetinės krizės įkarštyje solidarumas tarp Europos valstybių ėmė trūkinėti, konkurencija ne tik dėl pigesnės elektros energijos, bet ir dėl galimybių jos turėti, aštrėjo. Tad ir vietinis gamybos poreikis tapo akivaizdus.
Jo tenkinimo imtasi guviai: per vienuoliką šių metų mėnesių atsinaujinančios energetikos (AEI) įrengtoji galia išaugo 19 proc., spalio mėnesį pradėjo veikti didžiausias vėjo elektrinių parkas Baltijos šalyse (69,3MW), paskelbta apie planus dviems jūrinio vėjo parkams, kurių bendra galia sudarys 1,4 GW. Vis dėlto vietinės gamybos potencialą ir toliau riboja biurokratinės kliūtys ir lėtas dokumentų išdavimas. Šiuo metu taip reikalingus AEI projektus pradėti ir juos įgyvendinti pilna apimtimi trukdo 2 GW ribojimas suminei saulės elektrinių galiai. Tokiam plėtros stabdymui dabar neturime prabangos.
Kaip ir pasyviam savo interesų bendroje Europos elektros rinkoje atstovavimui. Europos Komisija (EK), apibrėždama bendros energijos rinkos dizainą (angl. Electricity market design), siekia padidinti konkurenciją elektros energijos rinkoje. Rinkos taisyklių ir infrastruktūros suvienodinimas leidžia skirtumams tarp elektros zonų kainų mažėti. Lietuvai, kuri, palyginus su kaimyninėmis valstybėmis, importuoja ženkliai didesnį kiekį elektros energijos (Latvijos importas – 1,8 TWh, Estijos – 2,6 TWh, Lenkijos – 1,4 TWh o Lietuvos – 8,9 TWh) pralaidumo klausimai tampa svarbiausi. Todėl lyderystė, užtikrinant trumpiausiai ir efektyviausiai vykdomus remontus be perteklinio jungčių ribojimo yra ne tik laukiama, bet netgi būtina.
Kaip tai atrodo realybėje, iliustruoja vykę elektros jungčių tvarkymo darbai. Rugsėjo 12–16 d. vykusio jungties tarp Latvijos ir Estijos remonto metu galia sumažėjo daugiau nei pusiau, o kainos rugsėjo 13 d. skyrėsi bene šešis kartus (Lietuvoje – 467 eurai/MWh, Estijoje – 75 eurai/MWh).
Savaitę trukusio „NordBalt“ jungties remonto metu, lapkričio 10 d. mūsų šalyje buvo fiksuota 251 euro/MWh kaina, o visoje „Nord Pool“ sistemoje – 39 eurai/MWh, ketvirtoje Švedijos zonoje – 37 eurai/MWh. Daugiau nei dviem mėnesiams nukelti remonto darbai irgi neapsiėjo be padarinių. Rugpjūčio 28 d. – lapkričio 7 d. „Nord Balt“ jungtis veikė ne daugiau nei 90 proc. pajėgumu (630 MW iš 700 MW), kuris, tikėtina, turėjo įtakos pasiūlymų iš kitų zonų ribojimui ir kainų augimui.
Šie pavyzdžiai rodo, kad kol kas dar tikrai ne viskas vyksta pagal EK numatytą bendro elektros dizaino viziją. Štai, Lietuvos ir ketvirtosios Švedijos zonų elektros kainų vidurkių skirtumas spalio mėnesį siekė 115 eurų/MWh. Tai įspūdinga suma, turint galvoje, kad dar 2019 m. kainos Lietuvos ir Švedijos zonose skirtumas buvo keliolika kartų mažesnis ir nesiekė 10 eurų/MWh.
Taigi, esant tokioms situacijoms, svarbu, kad su tarpzoniniu pralaidumu susijusios rizikos būtų tinkamai valdomos. Kitaip tariant, būtų išlaikoma tinklo operatoriaus motyvacija rimtai raguoti į kiekvieną pralaidumo sumažėjimą, efektyvinti veiklą, investuoti į infrastruktūros ir paslaugų gerinimą. Jeigu tokia situacija įvyktų laisvoje rinkoje, kur sistemų operatoriai veiktų kaip privačios bendrovės, o panašūs į tuos remonto darbus, kurie vyko Estijoje, tiesiogiai atsispindėtų tinklo operatoriaus, šiuo atveju, bendrovės „LitGrid“ pelno–nuostolių balanse, motyvacija reaguoti būtų gerokai didesnė. Ypač, jeigu atremti reikėtų ne tik finansinių nuostolių smūgį, bet ir reputacinį – rizikuojant prarasti klientus.
Kol kas – kol rinkos sąlygomis praktiškai veikia tik galutinis elektros tiekimo etapas, didžiajai daugumai buitinių vartotojų elektrą tiekia valstybei priklausantis tiekėjas, vienintelė elektros prekybos platforma lėtai ir vangiai reaguoja į kritiką ar pasiūlymus algoritmo pokyčiams -– natūraliam kainų mažėjimui dar turime erdvės.
