Nuo 1999 m., kuomet buvo sukurtas euras, iki 2023 m. pabaigos kainos išaugo daugiau nei 68 proc. Jei skaičiuotume, kiek per visą euro zonos gyvavimo istoriją kasmet vidutiniškai augo kainos, gautume 2,7 proc. Tai – gerokai daugiau, negu numato Europos Centrinio Banko (ECB) išsikeltas tikslas palaikyti 2 proc. metinę infliaciją ir taip užtikrinti „kainų stabilumą“.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Nenuostabu – euro zonos infliacijos paveikslą stipriai pakeitė popandeminis kainų šuolis. Nuo 2020 m. kovo, kuomet daugelį šalių sukaustė karantino ribojimai, iki dabar suderintas vartotojų kainų indeksas išaugo 18 proc. Daugelis ekonomistų kartoja, kad nepaisant neigiamų palūkanų ir nuolat didinto pinigų kiekio, centriniam bankui iki pandemijos laikotarpio niekaip nepavykdavo užauginti infliacijos iki siekiamo lygio. Tačiau pandemijos metu vykdytos ekonomikos skatinimo priemonės buvo penkiskart didesnės, negu kada nors prieš tai, o ECB vykdyta pinigų politika reikšmingai pakeitė istorinį euro zonos infliacijos vaizdą. Prie neigiamų palūkanų pridėję 1,85 trln. eurų vertės pandeminę turto supirkinėjimo programą, ECB pinigų kiekį išaugino 25 proc.
Tad jeigu pinigų politikos formuotojai sau keltų uždavinį, kad 2 proc. metinė infliacija turėtų būti pasiekta ne „vidutiniu laikotarpiu“, o vertinant visą euro zonos gyvavimo istoriją – ECB turėtų užtikrinti, kad bendras kainų lygis visiškai neaugtų praktiškai dešimtmetį – iki pat 2033 m.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, kodėl nuosekliai laikytis 2 proc. metinės infliacijos tikslo nėra taip paprasta, susijęs su neaiškiais sąvokų apibrėžimais. Siekis „išlaikyti kainų stabilumą“ Europos Centrinių bankų sistemai (ECSB) pavestas svarbiausiuose Europos Sąjungą formavusiuose dokumentuose. Vis tik nei 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis, nei ECSB Statutas nepateikė kiekybinių ar kokybinių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar kainos iš tiesų išliko stabilios.
Dar prieš sukuriant eurą buvo nuspręsta, kad „kainų stabilumu“ bus laikomas „mažesnis nei 2 proc. metinis Suderinto vartotojų kainų indekso augimas“ ir kartu pažymėta, kad aukščiausia galima infliacijos augimo riba turėtų būti pasiekta „vidutiniu laikotarpiu“. 2003 m. šis apibrėžimas papildytas numatant, kad SVKI augimas turi būti ne tik žemesnis, bet ir „artimas“ 2 proc.
2021 m. kainų stabilumo samprata dar kartą papildyta, numatant, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija nei viršytų, nei būtų žemesnė už 2 proc. ribą. Tai iš esmės reiškia, kad centrinis bankas nepageidaujamu reiškiniu laiko ne tik aukštą infliaciją, bet ir jai priešingą procesą – defliaciją.
Tačiau pagrindinė problema euro zonos kainų stabilumui kyla ne dėl kriterijų trūkumo, o dėl to, kad tikslai keliami neapibrėžtame laikotarpyje. 2 proc. metinės infliacijos tikslas yra suprantamas ir aiškus, tačiau jo siekiama „vidutiniu laikotarpiu“, kuris nėra aprašytas jokiame dokumente.
Toks „lankstumas“, pasak ECB, jiems leidžia taikyti tinkamas monetarines priemones, atsižvelgiant į nuolat besikeičiančias aplinkybes bei ekonominius šokus. Tai, kad jų išsikeltas tikslas yra kintantis, patvirtina ir centrinio banko vadovybės pasisakymai: „vidutinio laikotarpio“ trukmė, kuri yra neatskiriama kainų stabilumo apibrėžimo dalis, laikui bėgant gali keistis“, – dar 2020 m. vasarį yra teigusi šios institucijos vykdomosios valdybos narė Isabel Schnabel, kartu papildydama, kad šios sąvokos trukmė priklauso nuo „įvairių faktorių“.
Taigi, nors ECB turi sau išsikėlęs labai aiškų kiekybinį rodiklį, pinigų politikos formuotojai visada gali sakyti, kad „vidutinis laikotarpis“ dar nepraėjo, todėl aukšta infliacija nėra problema. Taip ir įvyko pandemijos laikotarpiu, kainoms pradėjus sparčiai augti.
Žinoma, pinigų politika veikia su vėlavimu – priimtų sprendimų pasekmės į paviršių iškyla tik praėjus tam tikram laikui. Toks neapibrėžtas laikotarpis, kurį įvardina pinigų politikos formuotojai, prie to taip pat prisideda – veiksmų imamasi vėliau, negu galbūt buvo reikalinga.
Kita vertus, siekis išlaikyti kainų stabilumą kelia problemų. Nėra taip, kad atspausdinus daugiau pinigų, kainos padidėtų jau kitą dieną. Žmonės su pinigais elgiasi skirtingai: vieni iš karto išleidžia, kiti atideda, treti – investuoja ir pan. Dėl to pinigų spausdinimo efektas jaučiamas ne iš karto. Jam kilus, reaguojama irgi ne iš karto, nes tai dar esą nepasireiškė „vidutiniu laikotarpiu“. Taip nutiko 2021 m. liepą, kai infliacija perkopė 2 proc. tikslinį lygį, veiksmų imtasi ir palūkanos kelti pradėtos tik po metų.
Originaliai publikuota „IQ“.
