Europos Centrinis Bankas (ECB) ketvirtadienį dar kartą pakėlė bazines palūkanų normas. Dabar jos sieks 3,5-4,25 proc. intervalą. Dar praėjusiame valdančiosios tarybos posėdyje centrinis bankas buvo paskelbęs, kad nuo liepos imsis mažinti per pandemiją prispausdintų pinigų kiekį – visiškai nutrauks lėšų, gautų iš kiekybinio skatinimo tikslais pradėtos Turto pirkimo programos (TPP), reinvestavimą. Šiuo sprendimu euro zonos pinigų politikos formuotojai pripažino, kad ilgą laiką nuliniame lygyje laikytos palūkanų normos visgi nebuvo vienintelis veiksnys, įgalinęs itin aukštą infliaciją.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Todėl centriniam bankui sukant griežtesnės politikos kryptimi – keliant palūkanų normas ir mažinant pinigų kiekį, verta iš naujo įvertinti išmoktas pamokas. Ar naujų pinigų liejimas į ekonomiką iš tiesų gali ją išgelbėti? Ar tai verčiau tėra abejotinos kokybės „burbulinadas“, lemiantis netvaraus ekonominio burbulo išsipūtimą?
Pačioje pandemijos pradžioje aktyvių ekonomikos skatinimo priemonių ECB ėmėsi, reaguodamas į nuogąstavimus dėl apribotos ūkinės veiklos padarinių. Koronaviruso grėsmei slopstant, atsivėrus ekonominės veiklos galimybėms, tokia politika buvo laikoma dideliu pasiekimu, manant, kad pritaikytos priemonės leido išvengti ekonomikos nuosmukio. Tačiau pandemijai dar nepasibaigus, išryškėjo nauja problema – rekordinė infliacija. Šiandien visa euro zona jau susiduria ir su recesija.
Už pigių pinigų srautus anksčiau ar vėliau tenka susimokėti
Tai – pirmoji pamoka. Kainos ima augti tuomet, kai per mažą gėrybių kiekį „vaikosi“ per didelis kiekis pinigų. Būtent tai ir matėme: per dvejus pandemijos metus euro zonos bendrajam vidaus produktui (BVP) praktiškai neaugant, apyvartoje esantis eurų kiekis išaugo ketvirtadaliu. Dėl to europiečiai susidūrė ir su dviženkle infliacija.
Centriniam bankui į ekonomiką pilant daugiau pinigų, šie gyventojus pasiekia tik po kurio laiko. O ir patys žmonės ne visada yra linkę visus šiuos naujus pinigus išleisti iš karto. Pandemijos metu taip ir nutiko – dėl judėjimo, veiklos apribojimų, žmonės neturėjo daug pasirinkimų, kur išlaidauti. Vis tik ekonomikai atsivėrus, didžiuliai pinigų kiekiai galiausiai pasiekė rinką. Todėl ir kainų augimas pasireiškė ne iš karto, centriniams bankams pradėjus didinti pinigų kiekį.
Kitaip tariant, į ekonomiką įlietas „burbulinadas“ išpūtė ir kainų burbulą. Todėl už pigių pinigų srautus gyventojai sumokėjo infliacijos „kainą“.
Išjungtas kainų signalas
Antroji pamoka – infliacinė pinigų politika iškraipo ir visą kainų mechanizmą. Dažnai tenka išgirsti klišę, kad kainų augimą lėmė ne itin aukšta paklausa, o per maža pasiūla. Tiesa, kad tiekimo grandinių trikdžiai, kurie susiję ir su pandemijos laikotarpiu taikytais ribojimais, turėjo įtaką pasiūlos sumažėjimui.
Tačiau šis procesas nemaža dalimi taip pat buvo nulemtas „skatinamosios“ pinigų politikos. Per pandemiją kainos galėjo reikšmingai mažėti, tačiau ECB tai laikė (klaidingai) rizikos veiksniu, galinčiu iššaukti recesiją.
Todėl kainų mažėjimo buvo siekiama išvengti bet kokia kaina – toliau istorinėse žemumose laikius palūkanų normas, superkamų vertybinių popierių apimtys buvo didinamos dešimteriopai. Tai, kad nesumažėjo tų prekių ir paslaugų kainos, kurių paklausa pandemijos laikotarpiu reikšmingai krito – lėmė būtent pinigų spausdinimas. Taip apribotas kainų signalas, kuris verslui aiškiai praneštų apie tuo metu vyraujančius vartotojų poreikius. Tad susiformavo paklausos ir pasiūlos disbalansas – gamintojai elementariai nebežinojo, kiek ir ko reikia gaminti. Ekonomikai perdozavus „burbulinado“, galvą ėmė skaudėti ne tik vartotojams, bet ir verslininkams.
Išsklaidyti iliuzijas
Šios dvi pamokos veda ir prie trečiosios – ECB „burbulinadas“ leidžia tik atidėti, o ne sustabdyti ekonomikos susitraukimą. Tiesa, kad iš karto po koronaviruso pandemijos buvo populiaru teigti, jog būtent skatinamoji centrinių bankų politika išgelbėjo nuo reikšmingo nuosmukio. Dabar, visai euro zonai susidūrus su recesija, galima kelti klausimą, ar tuomet išpūsto ekonomikos burbulo sprogimas netrenks stipriau, negu būtų trenkęs tuometinis ekonomikos lėtėjimas.
Birželio pradžioje konstatuota, kad visa euro zona jau yra recesijoje (metų pradžioje fiksuotas 0,1 proc. BVP kritimas). Tokiose šalyse, kaip Lietuva, kuriai kliuvo dar didesnė „burbulinado“ dozė ( pinigų kiekis nuo pandemijos pradžios išaugo praktiškai per pusę), BVP kritimas siekia 2,1 proc. Pinigų spausdinimas ne tik užgožia kainų signalą, bet ir apsunkina realios ekonominės situacijos vertinimą. O tikrovė tokia: ekonomikos augimas, dėl kurio buvo džiaugiamasi po pandemijos – nebuvo tvarus.
Taigi pandemijos laikotarpis mums leido dar kartą įsitikinti, kad pinigų spausdinimas išpučia kainų burbulą, iškraipo vartotojų ir verslo santykius, o ekonomikos nuosmukio tai nesustabdo – jis tėra nukeliamas į ateitį. Atsispirti pagundai gerti nekokybišką gazuotą limonadą ir pasirinkti sveikesnę alternatyvą – sudėtinga, tačiau kitą kartą viliodamiesi nauju „burbulinado“ gurkšniu prisiminkime, kokį šalutinį poveikį turi šis gėrimas.
