Pirmadienį, liepos 8., Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkai atskleidė dar daugiau Kukuliškių piliakalnio paslapčių. Jau žinoma, kaip atrodė čia stūksojusi gyvenvietė, kaip ji buvo įtvirtinta. Atliktų tyrimų rezultatai itin reikšmingi – aptikta įrodymų apie gintaro apdirbimą šioje vietoje.
„Tyrimai Kukuliškių piliakalnyje ir jų rezultatai itin reikšmingi Klaipėdos universitetui, pajūrio regionui ir visai Lietuvai. Tai, ką pavyko per eilę metų sužinoti KU mokslininkams ir studentams – unikalu ir vertinga. Šiemet rasta apdirbto gintaro, vadinasi, aiškėja gintaro apdirbino technikos, kada jos atsirado, kaip vystėsi. Tyrimų rezultatai reikšmingi tiek moksline, tiek edukacine prasme“, – apie tyrimų rezultatų vertę pasakoja KU rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas.
Jau šeštą tyrimų sezoną vis daugiau Kukuliškių piliakalnio paslapčių imasi ieškoti ir atskleisti KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė kartu su archeologijos studentais.
„KU archeologai vieninteliai Lietuvoje tyrinėja jūrinį kultūros paveldą: gyvenvietes, miestus ir kitus objektus, esančius pajūrio zonoje. Pajūrio gyvenimo būdas jau nuo pat žmonių apsigyvenimo Lietuvoje buvo išskirtinis ir neretai tai būdavo pirmasis regionas, įsisavinantis naujoves, plėtojantis kontaktus ir ryšius visame Baltijos regione. Apie tokius ryšius jau galima kalbėti nuo Kukuliškių bendruomenės gyvenimo vėlyvajame bronzos amžiuje (800-400 m. pr. Kr.)“, – pasakoja dr. M. Urbonaitė-Ubė.
Ankstesnių metų tyrimai atskleidė nemažai faktų, kuo vertėsi bronzos amžiaus Kukuliškių bendruomenė, ką jie valgė, kokius gyvūnus augino ir medžiojo, kokiais amatais vertėsi. Šių metų tyrimai verčia naują tyrimų puslapį ir atskleidžia, kaip gi atrodė čia stūksojusi gyvenvietė, kaip ji buvo įtvirtinta ir pagaliau aptikta įrodymų apie gintaro apdirbimą šioje vietoje. Šių metų tyrimai atskleidė, kad Kukuliškių gyventojai gintarą ne tik rinko, bet ir jį apdirbo.
Jeigu ankstesnių tyrimų metu buvo galima suskaičiuoti šimtus gintaro žaliavos fragmentų, šiemet galima skaičiuoti šimtus apdirbto gintaro fragmentų. Tai akivaizdžiai rodo apie ypatingą gintaro reikšmę bendruomenei ir galimas sąsajas su didžiuoju Gintaro keliu. Tyrimų vadovė dr. M. Urbonaitė-Ubė juokauja, kad čia tikrų tikriausia gintarinė pilis, kurios trupinėlius rankioja ir dėlioja į gintarinę mozaiką.
Iš kitų įdomybių aptikta apdirbta koralo fosilija, skaičiuojanti dešimtis tūkstančių metų, indų šukės su išlikusiais žvynais.
Tyrimus Kukuliškių piliakalnyje atlikę KU studentai neslepia gerų emocijų ir sako, kad išskirtiniai radiniai suteikė dar daugiau motyvacijos nesustoti ir aiškintis bronzos amžiaus gyventojų paslaptis toliau.
„Kasinėjom dvi savaites. Pirmas dvi dienas buvo gana sunku, kasi žemę ir net nežinai ką rasi. Vėliau, kai pamatėme pirmuosius radinius, pasidarė lengviau ir labai įdomu. Įsimintiniausia, kai radom pirmuosius apdirbtus gintarus, keramiką ir kitus radinius“, – dalijasi įspūdžiais būsima archeologė Ugnė Antanavičiūtė.
Anot archeologės dr. M. Urbonaitės-Ubės, tyrimai Kukuliškių piliakalnyje Lietuvos kontekste yra labai svarbūs, nes tai tęstiniai moksliniai tyrimai. Tokių Lietuvoje per metus vykdoma vos keletas. Tęstinumas užtikrina gilesnį pažinimą, sklaidą, sutraukia vietos bendruomenės dėmesį ir paverčia paveldą pažįstamu ir savu. Moksliniu požiūriu suteikia galimybę nuosekliai vystyti mokslinius tarpdisciplininius tyrimus ir juos pateikti tarptautinei erdvei.
„Šis amatas, gintaro gaudymas, šiais metais įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Būtent Kukuliškių piliakalnio tyrimai atskleidė, kad jau bronzos amžiuje žmonės iš jūros rinko, gaudė gintarą, jį nešėsi į savo namus ir ten iš jo gamino dirbinius, prekiavo ar mainėsi. Tai rodo neįtikėtiną tęstinumą šimtmečiais“, – tyrimų rezultatų svarbą apibūdina archeologė.
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos direktorius Darius Nicius sako, kad apibendrinus gautus tyrimų rezultatus Kukuliškių piliakalnyje, bus sprendžiama dėl šios teritorijos statuso pakeitimų.
„Šiandien juridiškai Kukuliškių piliakalnis yra valstybinio miško teritorijoje, kurioje ūkinę veiklą vykdyti galima tik vadovaujantis miškų įstatymu ir kitais dokumentais. Manau, kad artimiausiu metu, apibendrinus tyrimų rezultatus, bus sprendžiama dėl pačios teritorijos tikslinimo ir dėl teritorijos statuso. Paprastai sakant – ar panaikins iš valstybinio miško teritorijos, kad tai būtų kaip piliakalnio teritorija. Tokiu atveju atsirastų galimybės šią teritoriją tvarkyti ir padaryti dar patrauklesne lankytojams“, – sako D. Nicius.
