Šiandien minime 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kelio pradžią. Šį laikotarpį galima vadinti Lietuvos sėkmės istorija, nes Lietuvos nepriklausomybė atkurta be karo, taikiu, parlamentiniu keliu. Kovo vienuoliktoji – įkvepianti šventė, turėjusi ilgą priešistorę. Tautiškumas, meilė tėvynei, ryžtas aukotis dėl jos – tai tauriausi lietuvio bruožai, vienijantys tautą, kurios nelepino istorinės sąlygos.
Sudėtingas uždavinys
Likus trims savaitėms iki rinkimų priimtoje Sąjūdžio programoje skelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Užsienio politikoje prioritetu laikytos tarpvalstybinės derybos su Maskva dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos; pasisakyta už neutralitetą; už diplomatinių tarptautinių ryšių su Vakarų pasauliu atnaujinimą. Vidaus politikoje deklaruotas valstybės sienų vientisumas ir nedalomumas; žadėta telkti visų tautybių Lietuvos gyventojus nepriklausomai valstybei stiprinti. Turint omenyje sovietų kariuomenės buvimo faktą, galvota apie sudėtingą uždavinį – kurti krašto apsaugos sistemą; daugpartinės sistemos įtvirtinimas laikytas demokratijos garantu. Ekonominės politikos prioritetais laikyta rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos formavimas; privačios nuosavybės įteisinimas.
Mozaika
Tarp kultūros politikos gairių akcentuoti tautinės Lietuvos kultūros savitumo ugdymas ir saugojimas; valstybinės lietuvių kalbos įtvirtinimas įstaigose ir viešajame gyvenime; žadėta kultūrinė autonomija tautinėms bendrijoms. Principinė Sąjūdžio taktika – parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Dėliojosi tokia uždavinių mozaika: „Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai – demokratiją, demokratiškai Lietuvai – žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė neatskiriamos!“ – taip rašyta tų metų Sąjūdžio oficiozo „Atgimimas“ šeštajame numeryje.
Pašalinti sovietiniai simboliai
Išrinktosios Aukščiausiosios Tarybos deputatai į pirmąjį posėdį susirinko kovo 10 d. Tuomet dar vyko svarstymai – skubėti ar ne skelbti nepriklausomybę? Visgi tos dienos vėlyvą vakarą galutinai apsispręsta skelbti nedelsiant.
Kovo 11-ąją dar iki paskelbiant Aktą parlamentas persivadino į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Nebeliko žodžių junginio – Lietuvos TSR. Netrukus Lietuva tapo Respublika, kurios herbu – Vytis. Simbolinę ir emocinę prasmę įgavo sovietinės Lietuvos herbo uždengimas lietuviška trispalve posėdžių salėje ir sovietinių simbolių pašalinimas nuo išorinių Aukščiausios Tarybos rūmų.
Krypo pasaulio akys
Vėlų kovo 11-osios vakarą absoliuti deputatų dauguma priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Šiame Akte 1918 m. vasario 16-osios Nutarimas ir 1920 m. gegužės 15-osios Steigiamojo Seimo Deklaracija dėl atkurtos Lietuvos valstybės laikomos Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu ir pabrėžtas teisinis valstybės tęstinumas. Taip simboliškai susijungė svarbiausios XX amžiaus Lietuvos valstybingumą įprasminančios datos. Skubiam sprendimui kovo 11-ąją skelbti valstybės nepriklausomybės atkūrimą darė įtaką įvairios aplinkybės. Viena jų – signalas iš Lietuvos diplomatinės tarnybos JAV raginant naudotis proga. Ne mažiau svarbus argumentas – kovo 12 d. turėjęs prasidėti SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje. Buvo žinoma, kad jo metu Michailas Gorbačiovas bus išrinktas Sovietų Sąjungos Prezidentu ir jam suteikti platūs įgaliojimai bei teisė sąjunginėse respublikose įvesti tiesioginį valdymą. Lietuvoje žinota ir tai, kad Maskvoje skubiai rengiamos SSSR Konstitucijos pataisos, kurios užkirstų kelią sąjunginėms respublikoms išstoti iš SSRS. Sprendimas kovo 11-osios vakarą skelbti Lietuvai ir pasauliui apie vėl nepriklausomą valstybę buvo prasmingas ir „lūžinis“. Į Lietuvą susitelkė pasaulio demokratinės visuomenės akys. Galbūt „etapais“ grįstas ir derybų su Maskva taktika pasirinktas kelias skelbti nepriklausomybę būtų buvęs labiau pragmatinis ekonominiu požiūriu. Tačiau Kovo 11-osios pasirinkimas įgavo pozityviai „sprogstamąjį“ pobūdį ir tapo stipriu emociniu impulsu kitoms nepriklausomybės siekusioms tautoms. Kovo 11-ąją Lietuva tapo „laisva dvasioje ir teisėje“, tai pasiekė parlamentiniu būdu ir pradėjo kelią į realią valstybės nepriklausomybę.
Mada ar tautiškumas?
Kelias į nepriklausomybę tai – ryžto, pasiaukojimo kelias. Ta karta, kuri pasiekė tikslą dabar vadinama prarastąja. Gal būt ji gyveno kukliau, bet išsaugojo tikėjimą, kalbą, laisvės viltį. Jai laikytis dešimties Dievo įsakymų nebuvo per sunki našta. Sakoma, kad prabanga, vartotojo vertybės gundo. Todėl Kovo vienuoliktosios šventė graži proga pamąstyti, kaip gyvename, ko siekiame, nuo kokių siekių reikėtų susilaikyti. Galima gyvenimą įprasminti kūryba, išmintimi ir vaidais dėl populiarumo, geresnio posto, tariamo autoriteto, menkinant kitus ir tūpčioti vietoje, kai laukia daugybė darbų. Reikia gerai pamąstyti, ką renkamės. Kai esi jaunas užvaldo iliuzijos, kurios lemia visai kitokius, negu tikimasi rezultatus – atsargiai, nenubėkime paskui žaltvyksles. Smulkiuose konfliktuose, absoliutindami globalias madas, neišbarstykime šalies autoriteto ir savo orumo. Nenusigręžkime nuo to, kas ugdė lietuvio dvasios tvirtybę ir tautiškumą.
