Šiais metais Paryžiuje vyks vienas svarbiausių sporto renginių – vasaros olimpinės žaidynės. Ne mažiau svarbios rungtynės jau prasidėjo – visame pasaulyje prie balsadėžių šiemet, skaičiuojama, stos beveik pusė visų rinkėjų. Vien Europos šalyse vyks devyni parlamento rinkimai, tūkstančiai kandidatų susirungs dėl 720 vietų Europos Parlamente.
Kotryna Tamkutė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė
Vienose šalyse tai reikš politinės darbotvarkės pokyčius – galutinėje rezultatų lentelėje anksčiau pirmoje vietoje buvusi politinė žaidėja, kris laipteliu žemiau ir valdžią perduos opozicijai. Kitose šalyse į viršų kils tie, kas ilgą laiką rikiavosi lentelės apačioje arba atliko vadinamųjų gregorių vaidmenį – jų iškovotos vietos parlamente tapdavo raktu į valdančiąją daugumą.
Europos Parlamente finale žais tos pačios trys politinės jėgos – krikščionys demokratai, liberalai ir socialdemokratai. Tačiau daugiausiai išloš tie, kurie ilgą laiką laikyti outsaideriais – radikalios dešinės atstovai, reikšmingai oponuojantys pačios Europos Sąjungos idėjai. Prognozuojama, kad net pusė visų parlamentarų nepriklausys vadinamajai didžiajai trijų centro partijų koalicijai.
Toks scenarijus atrodo visai realus, turint galvoje, tai, kad parama įvairaus plauko populistams nuosekliai augo nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Išaugo jie, išnaudoję konfliktą tarp „mūsų“ ir „jų“, paprastų žmonių ir valdžios elito, nesvarbu, į kairę ar dešinę pusę kryptų, populistai kalba kolektyviniu, tautos arba klasės vardu, save pateikia kaip gelbėtojus, nevengia dalinti utopinių pažadų.
Švedijos smegenų centro TIMBRO, rengiančio Populizmo indeksą, analitikai skaičiuoja, kad jei 1950-aisiais m. parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo iki 25 proc. Kitaip tariant, jei visi politiniai žaidėjai šių metų vasarą dalyvautų olimpinių žaidynių atidaryme, ketvirtadalis visų jų bėgtų po populistų vėliava.
Praėję metai jiems irgi buvo sėkmingi. Balandį vykusiuose Suomijos parlamento rinkimuose kraštutinės dešinės Suomių partija surinko penktadalį rinkėjų balsų, vyriausybėje užsitikrino septynis ministrų portfelius. Itin stiprių nacionalistinių pažiūrų lyderio Kostadino Kostadinovo vedama Bulgarijos partija „Atgimimas“ tapo trečia pagal dydį politine jėga šalies parlamente. Jos populiarumas šalyje užaugo vos per kelis metus – 2017 m. nacionaliniuose rinkimuose ją palaikė 38 tūkst., o pernai – jau 358 tūkst. bulgarų.
Ispanijoje dešiniojo sparno partijai „Vox“ birželį pavyko apginti trečiosios pagal dydį partijos poziciją. Į premjero postą Slovakijoje grįžo naujuoju Vladimiro Putino sąjungininku pramintas Robertas Fico, į valdžią – jo kairioji populistinė partija „Smer-SD“. Spalio mėnesį Lenkijoje valdžia pasikeitė – po aštuonerių metų į ją grįžo proeuropietiška „Piliečių platforma“, tačiau dešinioji „Teisė ir teisingumas“ toliau išlieka didžiausia politine jėga parlamente, papildomus septynis procentus rinkimuose iškovojo kraštutinių dešiniųjų „Konfederacija“. Šveicarijoje lapkritį didžiausia partija vėl tapo dešinioji nacionalistinių pažiūrų Šveicarų partija.
Praėjusiais metais vykę rinkimai tik dar kartą patvirtino, kad gyvename laikais, kai žodis populizmas nebėra tik sąvoka politinei darbotvarkei apibūdinti, bet politinės santvarkos realybė. Kaip tai jau keičia ir ateityje pakeis politinę santvarką ir kaip paveiks demokratiją – dar neaišku.
Tiesa, nors ir išlieka istoriškai aukščiausias, palaikymas populistinėms partijoms pastaruosius penkerius metus stabilizuojasi. Anksčiau manyta, kad populistinės partijos pakankamai sėkmingai veikia opozicijoje, bet įžengus į valdžią, joms sunku ir įgyvendinti deklaruotas reformas, ir išlaikyti rinkėjus. Kol kas ši formulė pasiteisina ne visais atvejais. Tačiau akivaizdu, kad ne be jų pagalbos senojo žemyno politinėje darbotvarkėje vis garsiau skamba nepritarimas liberalios demokratijos modeliui, ribotos valdžios ir jos atskyrimo principams, klausimai, susiję su migracijos ir mažumų politika.
Kas dažnai yra pražiūrima, tai populistinės darbotvarkės įtaka ekonomikai. Praėjusių metų pabaigoje akademiniame žurnale „American Economic Review“ pasirodė studija, kurioje skaičiuojama, kad penkiolika metų trunkantis populistinių jėgų valdymas šalies ekonomikai gali reikšti 10 proc. bendrojo vidaus produkto praradimus. Nenuostabu – ypatingai dešiniojo sparno populistai dažnai siūlydami mokesčių mažinimą, kartu palaiko viešųjų išlaidų didinimą. Priekaištų jie turi tarptautinėms korporacijoms, pasaulinei prekybai ir globalizacijai, tiki protekcionizmu – ne tik vietos žmogaus, bet ir vietinio verslo. Ilgajame laikotarpyje tai stabdo ekonomikos augimą ir mažina konkurencingumą.
Tad politinėje arenoje šiuo metu jau įsisiūbavusios varžybos nėra tik dėl geresnių vietų galutinėje medalių lentelėje ir „amžinos“ šlovės. Jos vyksta laikais, kai ekonomikos augimas – ne papildoma sąlyga, o būtinybė gerovei bent jau palaikyti.
Originaliai publikuota IQ.
