Rugsėjo 8 dieną, Klaipėdos pilies bokšte skambėjo suomių dramaturgės Pipsos Lonkos pjesės „Šis mažo miestelio liūdesys po truputį nyksta“ ištraukos – kūrinys apie klimato krizę, praradimą ir žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie pasaulio, kuris keičiasi greičiau, nei norėtųsi.
Pjesėje – žmonių gyvenimų epizodai
Daugybė mažų gyvenimų neša savo liūdesį. Kiekvienas – kitokį. Vieno jis garsus, kito beveik nepastebimas. Kartais telpa pokalbyje, kartais – tyloje, raudonuose dažuose, ar keistame susitikime su Dievu, išėjusiu iš eglyno greitkelio pakraštyje, vilkinčiu sportiniu kostiumu. O kažkur tarp šių gyvenimų suskamba Franko Sinatros daina. Dramaturgė apie klimato krizę kalba ne katastrofų vaizdais. Vanduo kyla tarsi kažkur greta, o didžiausi pokyčiai vyksta žmonių gyvenimuose. Keičiasi kasdieniai įpročiai, santykiai, kaimynystė, prisiminimai ir ryšys su vieta, kuri ilgą laiką atrodė savaime suprantama. Klaipėdoje toks tekstas įgauna papildomą prasmę. Jūra čia nėra tolima dekoracija – ji yra miesto gyvenimo, istorijos ir tapatybės dalis. Todėl klausantis pasakojimo apie pajūrio miestelį, kurio gyventojai priversti trauktis nuo vandens, pjesėje kuriamas pasaulis neatrodo visiškai svetimas.
Tekstas skambėjo čia pat
Ypatinga buvo ir skaitymams pasirinkta vieta. Raudonų plytų, metalo konstrukcijų ir apskrito šviesos žiedo apgaubtoje Klaipėdos pilies bokšto erdvėje. Pakilus į septintąjį aukštą, aktoriai sėdėjo beveik tame pačiame lygyje kaip klausytojai. Nebuvo įprastos ribos tarp scenos ir žiūrovų – tekstas skambėjo čia pat, vos už kelių žingsnių. Aplinkui – žmonės, susėdę taip arti, kad skaitymas kartais atrodė ne kaip spektaklis, o kaip bendras pasakojimas. Pjesės ištraukas skaitė Rimantas Pelekauskas, Simonas Lunevičius, Alina Mikitavičiūtė, Regina Šaltenytė ir Naubertas Jasinskas. 2011 metais sukurtos pjesės tekstas Klaipėdoje pristatytas 2026 metų vertimu ir adaptacija. Iš anglų kalbos, remiantis Kristiano Londono vertimu, į lietuvių kalbą kūrinį išvertė ir adaptavo Naubertas Jasinskas.
Tragikomiškas, o vietomis absurdiškas
Mieste, kuris šimtmečius gyvena greta vandens, pasakojimas apie žmogų ir besikeičiantį jo santykį su vieta tampa ne vien teatro tekstu. Jis primena, kad miestai, kaip ir žmonės, nėra nekintantys – o gebėjimas prisitaikyti kartais tampa vieninteliu būdu išsaugoti tai, kas iš tiesų svarbu. Pipsa Lonka apie klimato krizę nekalba skaičiais ar moralais. Jos pasaulis tragikomiškas, vietomis absurdiškas, kartais skaudus, o kartais taip netikėtai juokingas, kad juokas pats tampa savotišku išsigelbėjimu. Čia Dievas gali pasirodyti motociklininko kostiumu. Žmonės gali netekti savo namų, bet vis tiek jie ginčijasi dėl mažų, kasdienių dalykų. Pjesės skaitymuose buvo atversta daugybė mažų gyvenimų, kuriuose veikėjai moka mylėti, pyktis, prisiminti, juoktis – gal net tikėtis, kad kažkur pasirodys Dievas, kad ir motociklininko kostiumu ar sportiniais rūbais. Jis pasakys, ką daryti, kai vanduo jau kyla.
Ryškėja vaizduotėje
Pipsos Lonkos kūrybą norisi ne tiek aiškinti, kiek matyti. Jos tekstas dėliojasi lyg paveikslai – vienas keistas, ryškus vaizdas keičia kitą. Kylantis vanduo – nevaldomo pokyčio metafora, o Dievas motociklininko kostiumu sugriauna mūsų pačių susikurtą įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti tai, kas didinga ir šventa. Klausydamasis ne visada iš karto supranti, ką autorė nori pasakyti, tačiau prieš akis lieka jos sukurti paveikslai. Ir jie pradeda gyventi jau tavo paties vaizduotėje. Ir gal čia slypi vienas įdomiausių šios pjesės paradoksų: pjesė kalba apie nykstantį miestelį, tačiau klausantis jo pasaulis ne nyksta, o priešingai – vis ryškiau atsiranda vaizduotėje. Pipsa Lonka nuolat sugretina tai, kas didinga, su tuo, kas visiškai kasdieniška. Dievas nenusileidžia iš dangaus – jis gali išeiti iš eglyno prie greitkelio. Ir ne su baltais rūbais, o su sportiniu kostiumu. Lyg sakytų: gal stebuklo ieškome ne ten? Gal prasmė, grožis ar net Dievas slepiasi pačioje banaliausioje mūsų gyvenimo vietoje?
Namai – žmonių prisiminimuose
Pjesėje skambantys žodžiai –„Šis mažo miestelio liūdesys po truputį nyksta“ tarsi aliuzija į dviprasmybę. Nyksta miestelis, tačiau kartu ilgainiui nyksta ir jo liūdesys. Žmogus prisitaiko. Gyvenimas tęsiasi. Tai ir guodžia, ir yra šiek tiek baisu: mes sugebame priprasti net prie to, ko kadaise negalėjome įsivaizduoti. Vieta egzistuoja ne vien todėl, kad joje stovi namai. Ji gyvena žmogaus prisiminimuose, santykiuose, kasdieniuose maršrutuose, net menkiausiose detalėse. Kūrinio esmė – keistų, vienišų, savo mažus pasaulius susikūrusių žmonių gyvenimo paveikslai. Vienas kažką dievina, kitas maudosi žiemą, kitas augina kates ir kuria eiles, dar kitas tapo; žmogus net gali įsimylėti parduotuvėje guminę antelę. Kai vieta išnyksta, kyla klausimas – ar kartu išnyksta dalis mūsų pačių? Tai pjesė apie žmogaus pastangas išsaugoti ryšį su nykstančiu pasauliu ir apie keistą mūsų gebėjimą gyventi toliau net tada, kai tai, ką vadinome namais, pamažu dingsta. Žmogaus žvilgsnis, pokalbio nuotrupa, absurdiška situacija staiga tampa labai žmogiška. Vienur norisi nusijuokti, kitur – sustoti ir pagalvoti. Pipsa Lonka šių vaizdų neaiškina. Ji neveda žiūrovo už rankos ir nepasako, ką jis privalo suprasti. Paveikslas pasirodo, pabūna ir išnyksta. O tai, kas lieka po jo, jau priklauso klausančiajam. Todėl pjesėje svarbi ne tik istorija. Svarbus pats žiūrėjimas į žmogų. Bokšte nutilus aktorių balsams, pjesės paveikslai dar kurį laiką liko gyvi. Jie iškeliavo kartu su klausytojais – kiekvienam palikdami vis kitą vaizdą, mintį ar jausmą. Gal vienam atmintyje pasiliks keistas susitikimas su Dievu, kitam – Franko Sinatros daina, trečiam – visai nedidelė svetimo žmogaus gyvenimo akimirka. Pipsos Lonkos sukurti žmonės trumpam buvo čia, tarp Klaipėdos pilies bokšto plytų, o paskui persikėlė į klausytojų vaizduotę.
Dana Lukauskienė
www.musuzinios.lt
