Keliaudama į Paryžių, tikrai negalvojau, kad iš jo parsivešiu savo portretą, kad man jo reikės ar norėsiu būti piešiama. Sustojau laukti, kol kiti dailininkai įamžins mano komandos narius, atmečiau gausybę dailininkų pasiūlymų. Tačiau kažkaip pagailo Mišelio, kuris žvelgė į mane liūdnomis akimis, pažadėjęs nupiešti portretą vos už 5 eurus.
Ne pati geriausia diena
Dailininkui Mišeliui – tai buvo ne pati geriausia diena. Turistai matė jį, tačiau pagūžčioję pečiais, greitu žingsniu, net nepažvelgę jam į akis, patraukdavo pro šalį, net nesustodami. Monmartro gatvėje besibūriuojantys dailininkai jau piešė vieną ar kitą užkalbintą žmogų, o Mišelio pasiūlymai buvo vis atmetami. Stebėjau, kaip jis siūlo savo paslaugas vienam, kitam, trečiam, deja, keliautojai vis pasirenka kitą kūrėją. Mišelis žvelgė liūdnomis akimis, mat dailininko diena galėjo praeiti ir veltui. Matyt ne visi kūrėjai turi reikiamų psichologijos žinių, drąsos, kad atrastų reikiamą žodį pagirti atvykusį svečią, ar sudominti jį savo kūryba. Todėl daugelis žygiuoja Monmartro gatvelėmis, net neatsisukdami į menininkų siūlymus sustoti ir įsiamžinti čia, Paryžiuje. Svarbiausia dailininkui yra užmegzti ryšį su nepažįstamuoju, o vėliau ir įamžinti jį popieriaus lape.
Monmartras – Paryžiaus vieta, kurioje šurmuliuoja menininkai. Gausybė gatvės dailininkų siūlo savo paslaugas čia atvykusiems svečiams, turistams. Portretas, šaržas ar kruopštus piešinys jų talentingose rankose užgimsta vos per keletą minučių. Stovėjau siauroje gatvelėje, žvelgdama į namo numerį, pažymėtą 13 ženklu, o Mišelis piešė mano portretą. Vėliau – karštas vynas, gyva muzika ir tradicinio sraigių patiekalo degustacija vienoje kavinukėje.
Siaubingas ir beprasmis?
Vasario mėnuo Paryžiuje nebuvo labai atšiaurus. Oras pasitaikė geras, vėsus, bet gana smagus vaikščioti, atrasti naujas vietas, patiri dar neatrasto miesto didybę. Atsivėrė galimybės pasigrožėti nuostabia miesto panorama, aplankyti galimybę muziejų, pamatyti daugybę pasaulinio garso meno kūrinių ar paragauti visų liaupsinamų patiekalų ir gėrimų. Svajinga ir nesuvokiamai magiška Prancūzijos sostinė bando apžavėti kiekvieną apsilankiusį. Pakilome ir į Paryžiaus simboliu vadinamą Eifelio bokštą, kurį kasmet aplanko apie 6–7 mln. turistų. Per visą bokšto egzistavimo laiką jį aplankė apie 250 mln. planetos gyventojų, tad jis vadinamas labiausiai turistų lankomu mokamu objektu pasaulyje. Įdomu tai, kad šis bokštas nebuvo pasitiktas labai palankiai. Statyboms dar neprasidėjus projektą užplūdo vėliau tik augusi kritikos lavina. 300 garsiausių Prancūzijos menininkų Paryžiaus merui įteikė raštą, kuriame bokštą įvardija „siaubingu ir beprasmiu“.
Romantizuota istorija
Gustavas Eifelis iš pradžių neketino imtis šio projekto. 1889-aisiais, ruošiantis Pasaulinei parodai, jo inžinierių komanda siūlė imtis arkos, pasitinkančios įeinančius parodos dalyvius, statybos darbų, tačiau G. Eifelis aktyviai tam priešinosi. Architektas jau netrukus kardinaliai pakeitė nuomonę ir arkos idėją pavertė 300 m aukščio bokštu miesto centre. Apimtas šio projekto idėjos ir siekdamas laiku pabaigti jį, vyras net užstatė visą savo turtą. Romantizuota Eifelio bokšto statybos istorija vaizduojama šiame filme:
Prasidėjus statyboms ir net 40 metų po jų šis bokštas buvo aukščiausiu pasaulio statiniu. Bokštą sudaro 18 038 dalys, kurias tarpusavyje jungia daugiau kaip 2,5 mln. tvirtinimo elementų. Eifelio bokštas sveria apie 7 300 tonų, iš jo atsiveria nuostabi miesto panorama.
Senos Upe
Paryžius vystėsi šalia Senos, tęsėsi palei abu jos krantus. Didžioji dalis gražiausių Paryžiaus statinių taip pat prie upės. Verta praplaukti Sena ir pamatyti Paryžiaus grožį iš laivelio, juolab, kad sėdint patogiai laive – dideli atstumai tampa lengvai įveikiami, nepavargsti. Plaukiant upe Paryžius atsiveria iš visiškai kitokios perspektyvos. Galima praplaukti po keliais iš 35 upės tiltų, pamatyti Eifelio bokštą, Notre-Dame katedrą ir Luvro muziejų visiškai kitu kampu. Romantiškai dienos pabaigai, patartina į kruizą leistis jau leidžiantis saulei – miestas sužiba milijonais šviesų ir sukuria magišką atmosferą.
Luvro magija
Luvras – vienas didžiausių muziejų, kuris lyg atskiras meno kūrinių miestas. Čia galima praleisti visą dieną ir dar daugiau. Vienas svarbiausių muziejų pasaulyje gali pasigirti kelių dešimčių tūkstančių meno kūrinių kolekcija, skaičiuojančia metus nuo antikos laikų iki 15-19 amžiaus. Žymiausi kūriniai: Milo Venera ir Samotrakės Nikės skulptūros, Botičelio freskos ir Eženeo Delakrua paveikslas ,,Laisvė barikadose“. Renesanso kūriniai ir Mona Lizos portretas traukia gausias eiles turistų ir menu besidominčiųjų prancūzų. Ęia vyksta gyvos meno pamokos, kuriose žmonės piešia garsiausius pasaulio paveikslus, mokosi pagauti tobulai ištapytas linijas, žmogaus siluetą ar kraštovaizdį.
Bastilės regionas
Bastilės rajonas žinomas dėl naktinio gyvenimo Šis charakteringas rajonas Paryžiuje – puiki vieta vakaro linksmybėms. Čia – atokiau nuo centro, gausu kintiečių parduotuvių, restoranų. Gatvėje galima įsigyti maisto gana palankiomis kainomis. Mes pamėgome šviežiai keptą vištą su ryžiais, kuriuos galėjome įsigyti vos už 5 eurus. Be abejo, gatvėse daug juodaodžių, kur ne kus galima užuosti sklindantį ne visai legalų dūmą. Tačiau visa tačiau verčia prisiminti roko legendą, jo kūrybą ir sąsajas su Paryžiumi. 1971 m. liepos 3 d. Paryžiuje Dž. Morisonas buvo rastas negyvas. Morrisonas mirė sulaukęs vos 27 metų. Oficiali mirties priežastis – širdies smūgis, tačiau dauguma grupės fanų ir biografų teigia, kad tai buvęs narkotikų perdozavimas.
Džimas Morisonas (Jim Morrison) gimė 1943 m. gruodžio 8 d. JAV ir per savo 27-erius gyvenimo metus tapo neužgęstančia roko legenda, nesitaikstymo simboliu. Roko muzikantas pradėjo rašyti eiles dar mokykloje ir neapleido jų iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Tiesa, visus savo ankstyvuosius poezijos bandymus jis tiesiog išmetė. Kartu su „The Doors“ Morrisonas įrašė 7 albumus, kurie tapo viena svariausių, mėgiamų ir žinomų roko klasikos pozicijų. Morrisonui didelę įtaką turėjo Aldous Huxley eseistinė knyga „Suvokimo durys“ (Doors Of Perception, 1954 m.). Dažnai manoma, kad būtent ši knyga pakišo mintį būsimos Morrisono grupės pavadinimui.
Ši roko žvaigždė palaidota Pere Lachaise kapinėse Paryžiuje., nėra vienintelė įžymybė kapinėse. Čia taip pat palaidoti ir Oscaras Wilde’as, Fredericas Chopinas ir Edith Piaf. Džim Morisono kapas ne kartą yra nukentėjęs nuo vandalų, tačiau, kas vieniems yra vandalizmas, kitiems – kūrybos laisvė.
Analizavome priklausomybę nuo interneto
Visi šie lankytini objektai, miesto didybė, architektūra, kūryba, menas atitraukia nuo kompiuterio ekranų, leidžia geriau pažinti realų pasaulį. Į Paryžių vykome ne šiaip sau, čia rinkomės į tarptautinį projektą ,, Intercultural Collaboration Bridge to Decipher Internet Addiction ( 2020-2-TROI-KA205-095423). Keliaudami, pažindami skirtingas kultūras, bandėme analizuoti priklausomybę nuo interneto skirtingose pasaulio šalyse. Šiuo projektu siekiama inicijuoti produktyvų dialogą ir sukurti Turkijos (būtent trijų skirtingų Turkijos miestų), Prancūzijos, Lietuvos ir Rumunijos studentų dinamišką bendradarbiavimo tinklą, kurio galutinis tikslas – palengvinti keitimąsi gerąja patirtimi. Tokiu būdu siekiama įgalinti jaunimą teikti pasiūlymus formuojant jaunimo politikos veiklos kryptis.
Viliamasi tyrinėti
Priklausomybė nuo interneto, kurią išryškina neproporcingas nekontroliuojamas elektroninių prietaisų naudojimas, pastaruoju metu tapo dažna visų amžiaus grupių problema. Nepaisant to, kad šioje srityje daugėja akademinių tyrimų, vis dar trūksta išsamaus supratimo apie pagrindines problemas ir jų prevencines priemones. Svarbu tai, kad ypač jauni žmonės, turintys priklausomybę nuo interneto, susiduria su vis didesniais sunkumais. Jie patiria socialinę izoliaciją, o tai ilgainiui gali sukelti skaudžias socialines ir ekonomines pasekmes. Įrodyta, kad priklausomybė nuo interneto didžiausią pavojų kelia vaikams ir jaunimui. Viliamasi interaktyviai tyrinėti nepakankamai ištirtus šios sudėtingos problemos aspektus.
Draugijos ,,Veikiam.Lt“ nariai
Tarptautiniame seminare dalyvavo 4 atstovai iš Lietuvos, draugijos ,,Veikiam.lt“ nariai – Dana Lukauskienė, Lukas Murašovas, Vilija Gramalytė ir Mantas Pocevičius.
Pabendravus su tarptautiniais partneriais, vietos gyventojais prancūzais, klausėme, kaip Jūs jaučiatės viename iš didžiausių Europos kultūros židinių? Prancūzai tik nusišypsojo, o kaip Jūs jaustumėtės gyvendami 15 kvadratinių metrų būste? Paryžiaus prabanga ir gerovė turi aukštas kainas, ne kiekvienas išgali išsinuomoti erdvų būstą šio miesto centre, daugelis žmonių gyvena priemiestyje. Metro stotyje galima pastebėti gausybę benamių, kurie elgetauja, neturi net batų, o kartais šalia tavęs prisėda belytė asmenybė – iš aprangos sunku suprasti vyras, ar moteris – ir intensyviai kasosi. Galbūt jis studentas, o gal irgi gatvės keleivis, kuris neturėjo, kur nusiprausti. Anot mus priėmusios prancūzės, Paryžius mados sostinė ne todėl, kad čia visi madingi, savitą stilių esi priverstas susikurti, nes tai padaryti verčia finansinė padėtis.
