Kartais vienas neatsargiai ištartas sakinys pakeičia žmogaus gyvenimą. „Čia ne tavo nosiai“, – prieš daugelį metų išgirdo Stasė Mitalaitė Vilkienė, kai prasitarė norinti pabandyti iškirpti iš popieriaus paveikslą. Tąkart ji neįsižeidė. Priešingai – tyliai nusprendė įrodyti, kad gali.
Šiandien jos karpiniai keliauja po Lietuvą ir pasaulį, eksponuojami parodose, publikuojami tarptautiniuose kataloguose, o pati kūrėja rengia knygą apie žmogaus siluetų karpymo meną. Tačiau svarbiausia ne apdovanojimai ir ne parodos. Stasei Vilkienei kiekvienas karpinys pirmiausia yra žmogaus istorija.
Frazė, tapusi postūmiu
Pirmasis karpinys gimė visai netikėtai. Jauna logopedė su šeima anuomet nuomojosi butą. Vieną dieną šeimininkė parodė vokišką paveikslėlį ir paklausė, kokia technika jis atliktas. Stasei pasirodė, kad tai grafikos darbas, tačiau paaiškėjo – paveikslas iškirptas iš popieriaus. „Pagalvojau, jeigu tai karpinys, vadinasi, ir aš galėčiau tokį sukurti.“ Tačiau vyras tik nusijuokė:
– Čia ne tavo nosiai.
Ši frazė tapo ne kliūtimi, o postūmiu. Pasiskolinusi paveikslėlį ji jį persipiešė ir vakarais, kai namiškiai sumigdavo, kantriai kirpo. „Sunkiausia buvo iškirpti malūno sparnus. Smulkiausias detales teko dėlioti pincetu. Kai rytą ant stalo gulėjo originalas ir mano kopija, supratau – galiu.“ Tuomet ji dar nė neįtarė, kad po daugelio metų taps pripažinta tautodailininke, o jos kūrybą įvertins ir Kultūros ministerija.
Kūryba, kuri gydo
Prie karpinių Stasė sugrįžo gerokai vėliau – sulaukusi keturiasdešimties. Gyvenimas, kaip ir kiekvienam žmogui, dovanojo ne tik džiaugsmo, bet ir išbandymų. Būtent tada žirklutės tapo ne tik kūrybos įrankiu, bet ir vidinės ramybės ieškojimu. „Vienoje vietoje atsipalaiduoji, o kitoje – labai susikaupi. Paimu pieštuką ir popieriaus lapą, o ranka pati veda. Meno kūriniui užgimti užtenka mažų, bet labai aštrių žirklučių.“ Kūrėja įsitikinusi, kad menas turi terapinę galią. Karpydamas žmogus trumpam atitolsta nuo kasdienių rūpesčių, nuramina mintis, išmoksta susikaupti. Tačiau kartu perspėja – prie kūrybos nereikėtų sėsti supykus. „Kiekvienas paveikslas sugeria kūrėjo būseną. Jeigu viduje neramu, tai atsispindi ir darbe. Todėl pirmiausia reikia išsigiedrinti mintis.“ Gal todėl jos karpiniai tokie šviesūs. Juose nėra skubėjimo, tik kruopštumas, ramybė ir žmogaus vidinis pasaulis.
Rankos, kurios moko kalbėti
Daugelį metų Stasė Vilkienė dirbo logopede eksperte. Ji yra knygų apie garsų tarimą bendraautorė, dėstytoja, 2010 metais pripažinta Metų mokytoja. Tačiau net ir kalbėdama apie kalbos ugdymą ji dažnai grįžta prie kūrybos. Anot jos, karpymas, piešimas ar rašymas ranka lavina ne tik smulkiąją motoriką. Tokia veikla aktyvina smegenų darbą, stiprina kalbos centrus, ugdo dėmesį ir kantrybę. Todėl menininkę liūdina vaizdas, kai mažus vaikus vis dažniau augina ekranai. „Mes mokome kitus kalbėti, o patys vis dažniau tylime tada, kai labiausiai reikia pasikalbėti. O juk pasidalintas skausmas tampa mažesnis, o pasidalintas džiaugsmas – didesnis.“
„Labai seniai gyvenu“
Paklausus, iš kur tiek jėgų, kūrėja nusijuokia. „Nieko nuostabaus. Aš paprasčiausiai labai seniai gyvenu.“ Jaunystėje ji sportavo, šoko pramoginius šokius, dirbdama poliklinikoje kūrė eiliuotus scenarijus, vėliau atrado poeziją, o dar vėliau – karpinius. „Žmogaus gyvenimas panašus į mozaiką. Keičiantis metams keičiasi ir mūsų pomėgiai. Svarbiausia – neužsidaryti ir nenustoti domėtis pasauliu.“Šiandien ji vis dar sportuoja, rašo, piešia, kuria naują knygą apie žmogaus siluetus, į kurią suguls kelių dešimtmečių kūrybinė patirtis.
Laikas, kuris bėga greičiau
„Aš gyvenu savame pasaulyje. Kai noriu – kuriu, kai noriu – rašau. Eilėraščiai ateina net važiuojant autobusu. Jei minties neužsirašau, ji nuplaukia.“
Savo eilėraščių knygoje „Žolė išgirdo vyturio giesmę“ ji yra parašiusi: „Pastaruoju metu su laiku kažkas atsitiko – užuot ramiai tekėjęs, jis pradėjo šuoliuoti, lėkti strimgalviais, lyg jį kas vytųsi.“
Žvelgiant į Stasės Vilkienės karpinius atrodo priešingai – juose laikas sustoja. Ploname popieriaus lape telpa žmogaus veidas, jo istorija, išgyvenimai ir tyli šviesa. Gal todėl kiekvienas jos karpinys pasakoja ne tik iškirptą ornamentą. Jis pasakoja žmogų.
Dana Lukauskienė
