Jėzaus kalno pamokslas prasideda aštuoniais palaiminimais (žr. Mt 5, 1–12a). Jie yra paties Išganytojo parodytas kelias, juo eidami esame vienybėje su Dievu, kuri tęsis per visą amžinybę. Šiuos palaiminimus reikėtų mokėti kaip maldą „Tėve mūsų“, nes jie nulemia gerus mūsų sprendimus.
„Palaiminti beturčiai dvasia.“ Fizinė beturtystė nebūtinai yra palaiminta, nes beturtis gali būti godus turtų, kurių neturi. Palaiminti tik tie, kurių svarbiausias siekis yra ne turtas, pinigai, bet Dievas. Beturtis dvasia siekia būti turtingas dvasinių dalykų, ypač tikėjimo ir meilės. Pasitikrinkime, apie ką dažniausiai mąstome, ir matysime, kas mūsų gyvenime yra didžiausias turtas.
Fizinė beturtystė nebūtinai yra palaiminta, nes beturtis gali būti godus turtų, kurių neturi.
„Palaiminti liūdintys.“ Liūdesys gali būti labai įvairus, ne kiekvieną jį Jėzus laimina. Galima liūdėti, kai sergame, kai neišsipildo mūsų svajonės arba net kai kiti gyvena geriau už mus. Jėzus kalba ne apie tokį liūdesį. Tačiau galime liūdėti, kai matome aplink mus tvyrantį blogį, pavyzdžiui, žūstančius Ukrainoje nekaltus žmones. Galime liūdėti, kai suklystame ir darome nuodėmę. Palaimintas liūdesys, kai apgailime savo klaidas.
„Palaiminti romieji.“ Savo aplinkoje dažnai matome žmonių, praradusių savitvardą, pykstančių, konfliktuojančių, besikeikiančių, ir esame gundomi elgtis panašiai. Be atramos į Dievą išlaikyti širdies romumą vargiai įmanoma. Jėzus yra pasakęs: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies.“ Ar mokomės?
„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo.“ Apie kokį teisumą čia kalbama? Galime būti išoriškai teisūs, kai laikomės galiojančių įstatymų. Tačiau tikras teisumas yra tuomet, kai gyvename pagal sąžinę, kuri vadovaujasi Dekalogu. Tai nelengva. Todėl Jėzus nesakė: „palaiminti teisieji“, bet „palaiminti trokštantys teisumo“. Jėzus laimina ir tuos, kurie, nors ir klysta, siekia dorai gyventi.
„Palaiminti gailestingieji.“ Dievas yra gailestingumo šaltinis; jis mus myli net tuomet, kai mes jo nemylime ir nuo jo bėgame. Jis trokšta, kad ir mes būtume vieni kitiems gailestingi – pastebėtume ir užjaustume neturtingus, kenčiančius ir prislėgtus. Ir ne tik užjaustume, bet, kur tik galime, jiems padėtume. Būdami gailestingi, labiausiai supanašėjame su Jėzumi, kuris ne tik skelbė Evangeliją, bet ir gydė ligonius, išlaisvindavo piktosios dvasios apsėstuosius.
„Palaiminti tyraširdžiai.“ Palaiminti, kurie nesusitaiko su blogiu, bet su juo kovoja. Šis Jėzaus palaiminimas skirtas visiems, kurie kovoja su nuodėme, apgaili savo suklydimus, naudojasi Sutaikinimo sakramentu, kurį švenčiant sugrąžinamas širdies tyrumas.
Tikras krikščionis ne tik gyvena taikoje su Dievu ir žmonėmis, bet ir neša taiką į savo aplinką.
„Palaiminti taikdariai.“ Tikras krikščionis ne tik gyvena taikoje su Dievu ir žmonėmis, bet ir neša taiką į savo aplinką, kurioje dažnai kunkuliuoja neapykanta ir vaidai. Savo laikysena galime neapykantos židinį pakurstyti, bet galime jį ir prigesinti. Jėzus laimina taikos nešėjus.
„Palaiminti persekiojami dėl teisumo.“ Gyvenimas laikantis Dekalogo ir Evangelijos negarantuoja, kad visuomet būsime gerbiami. Atvirkščiai, galime susidurti su labai skaudžiais persekiojimais. Nenuraminkime savęs, kad sovietmetis, kai daugybė tikinčiųjų dėl savo tikėjimo patyrė sunkumų, jau praeityje. Matome, kad Europos Sąjungoje politiniai procesai rutuliojasi tokia kryptimi, kai mus, tikinčiuosius, bus bandoma nutildyti, kad nekalbėtume apie gyvybės šventumą, apie vyro ir moters kuriamą šeimą ir kitus svarbius moralinius klausimus. Jėzus ragina nebijoti jokių sunkumų, bet juos patiriant džiaugtis, nes tai liudija apie mūsų ištikimybę Dievui ir garantuoja atlygį danguje (plg. Mt 5, 12).
