Jėzus, skelbdamas Evangeliją paprastiems, nemokytiems savo krašto žmonėms, dažnai vartodavo palyginimus iš ano meto izraelitų gyvenimo. Vienas iš gražiausių palyginimų yra apie Gerąjį Ganytoją, besirūpinantį savo avių kaimene. Anuomet Izraelyje avių auginimas buvo labai populiari ūkininkavimo šaka. Piemenys dieną turėjo rūpintis, kad avys turėtų geras ganyklas ir būtų saugios nuo plėšrių žvėrių.
Po neregio išgydymo (žr. Jn 9) Jėzus susilaukė nevienareikšmiškos žmonių reakcijos: liaudis žavėjosi ir laikė jį mesiju, o tautos vadai pyko ir ieškojo, kuo galėtų jį apkaltinti. Jėzus nesiteisino, bet pavadino save geruoju ganytoju, guldančiu už avis savo gyvybę: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14); „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11).
Viešpaties žodis kviečia mus pasitikrinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima Jėzus Kristus.
Viešpaties žodis kviečia mus pasitikrinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima Jėzus Kristus. Ar jis yra mūsų Gerasis Ganytojas? Žmogaus santykis su Jėzumi gali būti labai įvairus. Jėzų galima laikyti mitiniu, niekuomet neegzistavusiu asmeniu. Galima pripažinti net jo istoriškumą, kaip prieš du tūkstančius metų gyvenusį asmenį, kuris skelbė Evangeliją ir tautos vadų buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus, – šitaip mąsto ateistai.
Galima tikėti į Jėzų – Dievą, priėmusį žmogiškąją prigimtį, tačiau nepalaikyti su juo artimesnio santykio, – taip elgiasi kultūriniai katalikai, pagerbiantys jį tik per Velykas ir Kalėdas. Ne tik galima, bet ir reikia susikurti su Jėzumi draugystės ryšį ir jį puoselėti nuodėmių vengimu, malda, Šventojo Rašto skaitymu, Mišių šventimu, Eucharistijos adoracija, rekolekcijomis ar kitokiomis dvasinėmis lavybomis.
Mūsų dėmesys kreipiamas tik į daiktus ir pramogas, esame maitinami sensacijomis. Mums peršamos medžiaginės vertybės, dvasiniam gyvenimui nepaliekama vietos.
Mes gyvename sekuliariame pasaulyje, ir mus supa vartotojiška kultūra. Mūsų dėmesys kreipiamas tik į daiktus ir pramogas, esame maitinami sensacijomis. Mums peršamos medžiaginės vertybės, dvasiniam gyvenimui nepaliekama vietos. Tikėti ir mylėti Jėzų tiesiog laikoma atgyvena. Už Jėzų populiaresnės yra televizijos ir sporto žvaigždės. Dėl šios priežasties susikurti gerą draugystės santykį su Jėzumi ne taip lengva, kaip ankstesniais laikais, tačiau būtina, nes nuo to priklausys dabartinio, žemiškojo gyvenimo kokybė ir visa mūsų amžinybė.
Dabartinis žmogus dažnai tiesiog vengia Jėzų sutikti, tarsi jis kėsintųsi iš jo gyvenimo atimti laimę. Iš tikrųjų, Jėzus, kaip niekas kitas, gali suteikti mūsų gyvenimui naują kokybę. Neatsitiktinai jis pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Kai užmezgame su Jėzumi draugystės santykį, jis padeda mums nugalėti savimeilę ir daug ko išmoko: visų pirma, gyventi tiesoje, mylėti žmones ir eiti per gyvenimą, skleidžiant gėrį. Kai kam pasiseka sukurti su Jėzumi tobulą draugystę. Tai kanonizuoti ir nekanonizuoti šventieji, tokie kaip palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė, Elena Spirgevičiūtė ir daugelis kitų. Bažnyčia juos rodo mums kaip pavyzdžius, kokiu keliu turime eiti.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, bet ne kiekvienas suvokia, kas gali atnešti tikrą laimę, o kas – tik tos laimės iliuziją. Turbūt niekada Lietuvos istorijoje neturėjome tiek daug nelaimingų žmonių kaip nūnai, ir tai liudija kvaišalų išplitimas bei daugybė savižudybių. Žmogus, likęs be tikėjimo ir visas viltis sudėjęs tik į laikinąjį gyvenimą, save pasmerkia gyventi be laimės. Nors susikrautume ir milijonus, be tikėjimo visa yra tuščia, nes į kapo duobę nieko nenusinešime.
Jėzus pavadino save vartais, per kuriuos turime eiti į gyvenimo pilnatvę: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). Sąžiningai paieškokime atsakymo, ar ištikimai keliaujame pro šiuos vartus.
