Dievas mus yra apdovanojęs laisve. Neturėdamas laisvės, protingas žmogus būtų labai nelaimingas. Tačiau, apdovanodamas mus laisve, Dievas labai rizikavo, nes ją galime panaudoti ne gėriui, bet blogiui kurti. Todėl Dievas mus nuolat kalbina, kviesdamas daryti tik gerus sprendimus. Kalbina per Šventąjį Raštą, geras knygas, tėvų ir draugų gerus patarimus arba tiesiog įkvėpdamas gerų minčių. Dievas, kaip geras sėjėjas, nepaliaudamas sėja mūsų sielose gėrio sėklas.
Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus pasakojimą apie sėjėją, beriantį dirvon sėklą, ir apie tos sėklos likimą. Sėkla nukrito ne tik į gerą žemę, bet ir šalia kelio, ant uolos ir į erškėčių krūmą.
Pats blogiausias atvejis, kai išberta sėkla pakliūva į pakelės griovį. Tas pakelės griovys yra širdis žmogaus, kuris pilnas puikybės ir sunkių nuodėmių. Toks žmogus yra kurčias Dievo prakalbinimui, nes save laiko vos ne dievu. Jėzus šį atvejį taip įvertino: „Ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje“ (Mt 13,19).
Ant uolos nukritusią sėklą Jėzus aiškino: žmogus „girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greitai atkrinta“ (Mt 13, 20–21). Iš tikrųjų, nereikia net persekiojimo. Šiandien akivaizdžiai matome, kaip žmonės sunkiai atsispiria pasaulio dvasiai, kai tikėjimas laikomas atsilikimu ir aukštinami aklai priimantys vadinamąjį modernų gyvenimo būdą, kuriame tikėjimui vietos nėra. Šiai grupei priklauso ir tikintieji žmonės, tikėjimą prisimenantys tik per Velykas ir Kalėdas, o per visus metus plaukiantys pasroviui su minia.
„Pasėlys tarp erškėčių, – aiškino Jėzus, – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22). Labai daug žmonių visą dėmesį sukoncentruoja tik į gerą materialinį gyvenimą. Visi jų rūpesčiai ir siekiai sukasi tik apie tai, kaip geriau materialiai gyventi. Jie studijuoja, daro karjerą, ir tarp daugybės siekių dvasiniams dalykams nelieka vietos – tikėjimas sunyksta.
Dalis pasėlio nukrito į gerą žemę ir atneša gausų derlių. Šiuo palyginimu Jėzus kvietė klausytojus būti ta gera žeme, nešančia gausų derlių. Tačiau vien noro neužtenka; reikalingos kasdienės pastangos, kad Dievo žodis mumyse būtų vaisingas ir atneštų laukiamų vaisių.
Pirmiausia reikalinga kasdienė malda. Malda padeda išlaikyti normalų santykį su Dievu. Apleisdami maldą, mes visuomet rizikuojame, kad sunyks tikėjimas. Tačiau maldos nepakanka; reikalingas nuolatinis budėjimas saugantis nuodėmių, ypač sunkių. Čia labai padeda Sutaikinimo sakramentas, kuriuo reikia pasinaudoti ne vieną kartą per metus, bet dažniau. Esu labai dėkingas viena geram kunigui, kuris man, paaugliui, patarė eiti išpažinties kas dvi savaites ir kiekvieną kartą dalyvaujant Mišiose priimti Eucharistiją. Kai dažniau susitaikome su Dievu, kartu lengviau išvengiame daugelio nuodėmių. Kai dažnai stiprinamės dangiškąja Duona, nesunkiai atsispiriame nuodėmės vilionei.
Melsdamiesi patyrinėkime, kokia yra mūsų širdies dirva, į kurią dieviškasis Sėjėjas beria gėrio sėklas.
