Trejus metus Jėzus skelbė Evangeliją, gydė ligonius ir išlaisvindavo piktosios dvasios apsėstuosius. Priartėjo pats svarbiausias metas, apie kurį Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, kad jis bus aukštųjų kunigų atmestas, pasmerktas, nukryžiuotas, bet paskui prisikels. Verbų sekmadienį minime Jėzaus, kaip Mesijo, iškilmingą žengimą į Jeruzalę.
Jėzui jojant ant asilaičio, žmonės klojo ant kelio medžių šakas ir šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9). Galime nesunkiai įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno Jėzus. Greitai skambės ne šūksniai „Osana!“, bet „Ant kryžiaus jį!“; greitai draugai apleis, priešai pasmerks ir nukryžiuos.
Visa tai Jėzus žino ir eina pasitikti mirtį. Dievo Sūnus savo gyvybe užmokės mūsų nuodėmių kainą, kad mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą. Verbų sekmadienį Dievo Žodžio liturgijoje skaitoma Kristaus kančios istorija. Vakarienbutyje įsteigęs Eucharistiją ir ja pamaitinęs savo mokinius, Jėzus eina į Getsemanę ir melsdamasis laukia kryžiaus, ant kurio mirs, kad mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą. Judas savo Mokytoją išduoda, tautos vadai Jėzų atmeta, o Romos vietininkas Pilotas ištaria nuosprendį: „Mirsi ant kryžiaus!“ Kryžius jau paruoštas.
Niekinamas ir mušamas Jėzus neša jį ant Kalvarijos kalno ir čia nukryžiuojamas. Jėzus kenčia beveik visų apleistas. Po kryžiumi stovi tik motina Marija, vienintelis iš mokinių Jonas ir kelios ištikimos moterys; šalia nukryžiuoti dar du nusikaltėliai. Šitaip pasibaigia Mesijo misija Žemėje: atrodo, visiškas pralaimėjimas.
Tačiau tai nebuvo pralaimėjimas, o tik išsipildymas Jėzaus žodžių, kuriuos jis pasakė apaštalui Petrui: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Reikėjo Jėzaus kančios ir mirties, kad pasodintas Bažnyčios medis išaugtų į galingą ąžuolą, po kuriuo susiburtų visos pasaulio tautos.
Šiandien dera kiekvienam Jėzaus sekėjui paklausti savęs: koks mano atsakymas į tą begalinę Jėzaus meilę, kurią liudija iš jo pervertos širdies ištekėjęs kraujas? Jeigu nedarau kompromisų su sąžine, rūpestingai saugojuosi nuodėmių, o suklydęs jas apgailiu, priimdamas Sutaikinimo sakramentą, tuomet mano gyvenimas skelbia „Osana!“
Jeigu esu katalikas ne dėl to, kad kažkada buvau pakrikštytas, bet sąmoningai priimu tikėjimą, jį gilinu ir bandau būti nuoseklus krikščionis, tuomet giedu „Osana!“ Jeigu nesu nešamas sekuliaraus pasaulio srovės, bet turiu drąsos viešai išpažinti savo tikėjimą net ir tuomet, kai tai neteikia naudos ir rizikuoju būti šalia esančių žmonių nesuprastas, jei tikėjimas man yra pati didžiausia vertybė, tuomet aš stoviu po Jėzaus kryžiumi šalia jo Motinos ir apaštalo Jono.
Tik ką paminėjome atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės 33-iąsias metines. Džiaugiamės laisve, už kurią nereikia grumtis taip, kaip mūsų broliams ukrainiečiams. Tačiau per 33-ejus metus vertybinis balansas Lietuvoje labai keitėsi, ir ne visuomet į gera. Per daug dėmesys krypo į medžiaginius dalykus, o dvasiniai – likdavo paraštėse. Verbų sekmadienį valandėlę sustokime ir pasižvalgykime, kurioje vietoje stovime.
Kristaus Prisikėlimą sutikime dvasiškai prisikėlę.
