Savo sekėjus Jėzus pavadino žemės druska ir pasaulio šviesa: „Jūs žemės druska.<…> Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13–14). Šiais žodžiais Jėzus aiškiai nurodė, kokie turi būti jo mokiniai ir kokią misiją jie turi atlikti pasaulyje: būti druska – saugoti visuomenę nuo moralinio sugedimo, ir būti pasaulio šviesa – visiems rodyti kelią pas Dievą.
Apaštalas Paulius laiške Efezo krikščionims rašė: „Kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). Kad būtume šviesos vaikai, turime gyventi Kristaus palaiminimų šviesoje; mes juos jau apmąstėme praeitą sekmadienį: Palaiminti beturčiai dvasia, gailestingieji, taikdariai, tyros širdies, persekiojamieji… (plg. Mt 5, 1–12). Ar įmanoma taip aukštai iškelti moralinę kartelę?
Sausio 27-ąją minėjome palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį, kuris paliko pavyzdį, kad tikrai įmanoma gyventi pagal Jėzaus palaiminimus. Palaimintojo Jurgio gyvenimo grožis spindi jo paliktoje maldoje:
„Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos minties – dėl Bažnyčios dirbti, vargti, kentėti; kad būtume pagauti to vieno geismo, nieko čia ant žemės nesitikint, neieškant, jokio sau pelno nelaukiant, savo gyvenimą pašvęsti Dievui, Bažnyčiai; sudilti, sunykti darbuose, varguose ir kovose dėl Bažnyčios; kad mes turėtume tą didelį narsumą jokių kliūčių iš pusės pasaulio ir jo galybių nesibijant, jokiam bailumui nepasiduodant, eiti drąsiai į darbą, į kovą dėl Bažnyčios, tenai, kur labiausiai to reikia, tai yra kur pasaulietiškoji valdžia persekioja Bažnyčią, vienuolijas, varžo Bažnyčią ir jos organizacijas ir įstaigas; kad mes tik to vieno bijotumės, – numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę dėl Bažnyčios, dėl sielų išganymo, dėl Dievo garbės; kad mūsų mintys, geismai, norai vis į tą pusę linktų, kaip čia visur Kristų įnešus, jo dvasią perėmus, kaip visur Katalikų Bažnyčios vardą išaukštinus.“ Šitoks buvo palaimintasis arkivyskupas Jurgis – kaip meldėsi, taip ir gyveno…
Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos minties – dėl Bažnyčios dirbti, vargti, kentėti.
Gyvendami pagal Kristaus palaiminimus, mes tampame atsparūs blogiui; su juo kasdien grumiamės, skaitydami Šventąjį Raštą, melsdamiesi, susivaldydami. Šito nedarydami, Jėzaus žodžiais tariant, galime tapti skonio netekusia ir tik išmesti tinkama druska.
Pasaulio šviesa tampame ištikimai laikydamiesi meilės įsakymo. Pranašas Izaijas ragino izraelitus „dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Iz 58, 7).
Jėzus dar aukščiau iškėlė meilės kartelę; iš savo sekėjų jis reikalavo net priešų meilės: „Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45).
Šie Jėzaus žodžiai turi tapti mūsų gyvenimo svarbiausia gaire. Tai ypač svarbu šiandien, kai Lietuvoje matome daug žmonių susipriešinimo. Internetinėje erdvėje ir socialiniuose tinkluose daugelis apie kitus tiesiog su pasimėgavimu kalba tik neigiamus dalykus. Tikintys žmonės turi būti kitokie; apie juos Jėzus kalbėjo: „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Ta šviesa yra nesavanaudiška meilė, kurią dovanojame mus supantiems žmonės.
Prie Kauno arkikatedros palaidotas prelatas Adomas Jakštas, o jo antkapyje įrašyti žodžiai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam.“ Pasitikrinkime, ar žėruojame meilės ugnimi, ar aplink save liejam Evangelijos šviesą?
